D. Petreikis: be meilės – kelias trumpas

Tačiau turbūt nedaugelis žino, kad tai tėra viena D.Petreikio muzikinės veiklos pusė. Kita skleidžiasi Danijoje, kur jis jau trečius metus gyvena ir studijuoja džiazo saksofoną. Nors įrašai ir koncertai su Skandinavijoje gerai žinomais muzikantais tapo kasdienybe, nuoširdumo, paprastumo ir vidinės ramybės muzikantas neprarado – sako, kad be meilės tam, ką darai, kelias trumpas.

Skamba gal ir naivokai, tačiau faktai kalba patys už save: praeitą rudenį konkurso "Vilnius Jazz Young Power" vertinimo komisija jam skyrė geriausio instrumentininko apdovanojimą, konkurse "European Jazz Contest" su kolektyvu "Apricity Quartet" pelnyta antroji vieta, jo kompozicijos skamba Danijos džiazo radijo stotyse, o rudenį pasirodys ir solinis albumas. Tačiau pats Donatas kur kas labiau nei apdovanojimus vertina muzikines patirtis, nuolatinį tobulėjimą, galimybę gyventi taip, kaip jam patinka, ir kūryba dalytis su kitais. Apie tai – jis pasidalijo Lietuvos muzikos informacijos centrui duotame interviu.

– Pradėkime nuo pradžių: muzika tave lydi jau labai seniai – dar nuo tada, kai gyvenai Barstyčiuose. Kokios pirmosios muzikinės patirtys ir kas paskatino sukti šiuo keliu?

– Išties su muzika esu tikriausiai tiek, kiek pats save prisimenu. O profesionalo kelią pradėjau įprastai – muzikos mokykloje Plateliuose, būdamas šešerių. Lankiau fortepijono klasę, vėliau mokiausi ir dainuoti. Fortepijono nelabai mėgau, o dainuoti patiko – galbūt todėl, kad turėjau nuostabų mokytoją. Tačiau mano svajonėse buvo visai ne dainininko karjera, o saksofonas, kurio dar niekada nebuvau matęs gyvai. Ir štai, kai buvau penkiolikos, atėjo ta diena, kai svajonė ėmė pildytis: nebeturėjau galimybės važinėti į Platelių muzikos mokyklą, tad teko pereiti į Skuodo, kurioje mokė ir šios specialybės. Saulius tada jau gyveno Vilniuje, tad pirmąjį saksofoną jis ir nupirko. Matydamas mano pasiryžimą tapti saksofonininku, jis mane atsiveždavo į Vilnių, kur lankiau privačias pamokas pas Janą Maksimovičių – savo būsimą dėstytoją Vilniaus J.Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Tada buvau vaikas iš kaimo, tad važiuoti į sostinę pas tokį žymų muzikantą prilygo stebuklui – dar dabar prisimenu, kaip kruopščiai ruošdavausi toms kelionėms.

– Komponuoji, spėju, irgi pradėjai paauglystėje? Kokios buvo pirmosios dainos, kurios skambėjo ne tik namuose, bet ir jūsų su Sauliumi suburtos grupės "Saulės broliai" koncertuose?

– Taip, pirmosios dainos gimė tada, kai pradėjau groti gitara – tai įvyko vieną vasarą paauglystėje. Žavėdamasis bardais, užsispyriau išmokti ir aš, tad, nuėjęs į vos kelias pamokas pas gitaros mokytoją, grodavau tol, kol pradėdavo kraujuoti pirštai. O jeigu jau nori būti bardas, neužtenka tik groti, reikia ir dainuoti – taip ir gimė pirmosios dainos, įkvėptos tuomečių išgyvenimų – žinoma, meilės. Dabar net juokinga prisiminti: tai buvo visiška jausmų kūryba. Nors, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tos dainos nebuvo tokios jau prastos – veikiau paprastos, smarkiai inspiruotos Domanto Razausko kūrybos. Su juo dažnai koncertuodavo Saulius, o aš būdavau šalia. Galbūt tuomečiai tekstai, kuriuos irgi kūriau pats, buvo gana banalūs, o muzika tebuvo paprasta keleto gitaros akordų melodija, tačiau aš ir dabar vertinu paprastumą – kartais daugiau nieko ir nereikia.

– Neabejoju, kad tavo kūryba nuo to laiko smarkiai patobulėjo. Kas joje tau svarbu dabar?

– Dabar į muzikos kūrybą žiūriu visai kitaip, bet pasikeitė požiūris veikiau į patį procesą nei apskritai į muziką – pagrindines inspiracijas ir dabar gaunu iš jausmų, tačiau labai svarbus ir struktūriškas kompozicijos dėliojimas. Svarbiausiu kūrinio dėmeniu laikau melodiją – ko gero, geriausi mano kūriniai ir yra pradėti rašyti nuo melodijos. Galbūt taip yra todėl, kad labai mėgstu aranžuoti. Melodijos mane pasiekia įvairiais keliais: kartais tai būna liaudies daina, kartais kurta Sauliaus, bet dažniausiai jas komponuoju pats: tam būtinos sąlygos – vienuma ir fortepijonas.

Sukūręs melodiją, susidarau kelis planus, kaip ją galima vystyti ir aranžuoti – planavimas man labai svarbus, nes planas – tarsi žemėlapis, kuris neleidžia pasiklysti, o maršrutus jau galiu rinktis pagal aplinkybes. Kuriu dažnai – kone kiekvieną dieną, tačiau tikrai ne visos kompozicijos gimsta lengvai ir iš karto: kartais tenka atsitraukti, pailsėti, o prie to paties kūrinio sugrįžus vėliau viskas susidėlioja natūraliai. Tokie yra mano kūrybos ritualai, kuriuose labai svarbi techninė pusė, tačiau tikslas lieka tas pats – jausmas, kuris ne tik įkvepia, bet ir gyvena mano muzikoje: visų svarbiausia yra pamilti kiekvieną savo kūrinį, nes kitaip jis bus nepabaigtas.

– Betgi kūrinių esi sukūręs tiek daug! Negi jie visi vienodai svarbūs? Juk natūralu, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių vienas būna brangesnis, o gal ir labiau pavykęs nei kitas.

– Šiuo atveju nesu objektyvus ir tikrai visus savo kūrinius myliu vienodai. Kiekvieną susieju su konkrečiu jausmu, o kadangi tas jausmas yra mano paties, negaliu nemylėti. Galbūt šiuolaikiniame pasaulyje tai ir skamba juokingai, bet toks mano kūrybos procesas.

Visų svarbiausia yra pamilti kiekvieną savo kūrinį, nes kitaip jis bus nepabaigtas.

– Įdomu, kad paauglystėje nemėgai fortepijono, bet dabar šį instrumentą įvardiji būtina sąlyga kūrybai.

– Santykiai su šiuo instrumentu visada buvo komplikuoti, bet niekada neturėjau pasirinkimo – net ir Syddansk Musikkonservatorium Danijoje, kur dabar mokausi, fortepijono egzaminas yra privalomas. Ir dar koks – labai svarbus ir sudėtingas: baigiamajam egzaminui reikėjo paruošti penkiolika kūrinių, kuriuos privalėjau skaityti iš lapo, gavęs melodiją ją improvizuoti, taip pat pagroti ir keletą savo autorinių kompozicijų. Tikrai maniau, kad neišgyvensiu, bet viskas pavyko puikiai. Tad turiu pripažinti – kad ir kaip nemėgau šio instrumento, jis man kaip kūrėjui davė (ir vis dar duoda) labai daug.

– Regis, kuri labai daug. Laikai save labiau kompozitoriumi ar atlikėju?

– Beveik pusė visos mano muzikinės veiklos yra kūryba, nes konservatorijoje Odensėje studijos sudėliotos taip, kad tenka ne tik groti, bet ir labai daug kurti. Beje, kūrybos studijos ten labai įvairiapusės ir įdomios: tenka rašyti visokiais stiliais ir įvairioms sudėtims: esu išbandęs net styginių kvartetą, nors tai tebuvo etiudas. Įvairių užduočių tiek daug, kad kone kas savaitę tenka sukurti po naują kūrinį, o visų svarbiausia – kompozicija, kad ir kokiai sudėčiai būtų sukomponuota, yra atliekama iš karto. Tai ne tik smagu, bet ir naudinga, nes iš karto gali girdėti, kokias klaidas darai.

– Kaip manai, ar džiazo muzikantui pakanka būti tik atlikėju, ar jam būtina ir kurti?

– Manau, kad kiekvienas džiazo atlikėjas tam tikra prasme jau yra kūrėjas. Galbūt ne kiekvienas yra kompozitorius, kuris sėdi kambaryje ir kuria, tačiau jis kuria čia ir dabar, atlikdamas muziką scenoje. Kūryba yra džiazo atlikimo dalis.