Pasaulinę karjerą padariusios režisierės naujausią darbą Lietuvoje lydi griausmingos ovacijos, o ji pati jau stato operą Izraelyje

Penktadienis, aštunta valanda ryto, jaukus „Valentino“ restoranas sostinės senamiestyje. Švara kvepia staltiesės, tyliai skamba muzika. Prie baltai užtiesto stalo sėdi ji, režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Ant stalo – užrašų knygelė, mobilusis telefonas, kompiuteris. Į juos beveik nepažiūrės. Valgys blynelius su uogiene, gers baltą kavą ir kalbės apie tai, kas labiausiai rūpi šiomis dienomis ir visą gyvenimą.

Apie operą „Užburtoji fleita“, iki kurios premjeros Kongresų rūmuose tąkart buvo likę jau ne suskaičiuotos dienos, bet valandos ir šimtai rūpesčių.
Dalios Ibelhauptaitės jau nėra Lietuvoje. Išvažiavo po pirmojo spektaklio. Izraelyje, Tel Avivo teatre, ji pradėjo naują didelį darbą - stato operą „Likimo galia“.
– Vis garsiau sakoma, kad jau kelinta Lietuvos žmonių karta gyvena be dvasinių autoritetų. Ir pati esate ne kartą apie tai kalbėjusi.
– Dabar autoritetas yra žmogus, kuris pakliūna į televiziją arba realybės šou. Tai diktuoja madą ir supratimą apie autoritetus. O pas mane susirinko žmonės, kurie yra nuostabiai gražūs, talentingi ir visi jie „juodai“ dirba. Šiandien tai tikras stebuklas. Tie jauni žmonės, su kuriais stačiau „Bohemą“, dabar – „Užburtąją fleitą“, turi viską, kad po kelių dešimtmečių galėtų būti idealai, autoritetai.
– Jie tokie jauni, o kalbate apie juos kaip apie būsimus senosios kartos inteligentus?
– Kodėl ne? Tai tikri žmonės, tikras pinigas, kurio vertės nesumažina laikas. O senosios kartos inteligentai būtini bet kokiai save gerbiančiai visuomenei.
– Nekart džiaugėtės, kad „Užburtoji fleita“, kurios veiksmas vyksta senovės Egipte, suteikė galimybę prisiliesti prie didelių idealų, pajusti mastelį, kurio šiandien netekome, nes patys esame smarkiai sumažėję, suprastėję.
– Kartais palyginu savo kartos ir savo tėvų kartos gyvenimą. Jų pasirinkimas, ką gyvenime gali daryti, buvo ne toks platus kaip dabar. Nebuvo kompiuterių. Nebuvo mobiliųjų telefonų. Jeigu kas norėjo su žmogum pakalbėti, dažniausiai reikėjo tą žmogų pamatyti. Mes nepasišnekame vieni su kitais – mūsų bendravime mažėja asmeninio indėlio. Gal gyvenimo tempas buvo kitoks, žmonės skaitė daugiau knygų, ėjo į parodas, ėjo į teatrą – kaip į dvasinę bažnyčią.
Pasikeitė gyvenimo ritmas, ir dėl to mes patys pasikeitėme. Nebeturime ir tokio mastelio, kokį anksčiau turėjo žmonės. Nebeturime gelmės – renkamės tik paviršiuje.
– Gal iš to susmulkėjimo ir asmeniniame gyvenime, ir politikoje, ir kultūroje rūpinamės tik tomis problemomis, kurios yra mūsų panosėje, tokios mažytės, tokios – ne iš esmės? Susitaikydami, kad didesnių neįveiktume?
– Įveiktume didžiausias problemas: juk negimstame su mažesniu intelekto koeficientu ar mažesnėmis galimybėmis. Mes per daug rūpinamės materija – kaip išgyventi ir prasigyventi, kaip kuo daugiau prisigriebti šiandien. Tačiau kai kiekvienas griebia šiandien, nebelieka paties rytojaus.
Gaila, kad pas mus kultūra, dvasiniai dalykai yra ne pirmoje ar antroje, bet penktoje ar dešimtoje vietoje. Galbūt tai atėjo iš biednystės, iš tarybinės santvarkos ir įsivaizdavimo, kad po po penkerių nepriklausomybės metų mes visi gyvensime kelių aukštų nuosavuose namuose, važinėsime ferariais ir pan.
– Kokių atradimų davė pusmetis, kurio prireikė „Užburtajai fleitai“ pastatyti?
– Kiekviena civilizacija turėjo supratimą, kad išlikti istorinėje atmintyje galima tik per kultūrą. Juk po 500 metų niekas neprisimins, kokius postus užėmė koks politikas, kokias firmas ir sąskaitas bankuose turėjo koks verslininkas, kokius prašmatnius namus jie pasistatė. Tie namai tikrai neišstovės 500 metų – išliks tik tai, ką pasiekėme kultūroje. Todėl ir sakau, kad „Užburtoji fleita“ suteikė nuostabią galimybę pusę metų gyventi prisilietus prie Egipto kultūros. Tai buvo galinga kultūra, tris tūkstančius metų egzistavusi beveik be pakeitimų.
– Ne kartą skundėtės, kad Dievas pagailėjo Jums kantrybės.
– Aš neturiu kantrybės sėdėti ir bumbėti, kad viskas yra blogai. Jeigu noriu ką nors padaryti, pasiraitoju rankoves ir –pirmyn, darau.
Kai prieš keletą metų pamačiau akis tų jaunų žmonių, su kuriais dabar dirbu, supratau, kad reikia kažką daryti.
Mano karta – keturiasdešimtmečiai. Versle – jie lyderiai. Todėl, kad verslininkai yra pirmas ir vienintelis visuomenės sluoksnis, kuris turėjo pradėti gyventi kitaip. Jie irgi negalėjo laukti. Dabar jie jau toli pažengę - susiformavo jau visai kita karta.
„Bohemą“ ir „Užburtąją fleitą“ 90 procentų remia privatus Lietuvos verslas – jie jau žino ir supranta, ką reiškia prisidėti kuriant tai, ko nepasistatysi ant lentynos. Kultūroje, kūryboje keturiasdešimtmečiai vis dar laukia.
- Per keletą metų – penkios ryškios operos vien Lietuvoje, suburta unikali operos trupė, į Jūsų spektaklius plūsta jauni žmonės. Iš kur tiek parako?
– Mano tokia natūra – gigantomaniška... Jeigu rimtai, labai svarbu daryti maksimum taip, kaip tu tiki ir kaip tu gali. Turiu padaryti viską, kad žmonės žinotų, kas vyksta, ir kad visi gali ateiti. Svarbiausia, kad žmogus pravertų Kongresų rūmų ar teatro duris.
– O jei nepraveria, jei jam nereikia aukštų dvasinių materijų?
– Nėra ko burnoti ant žmogaus, kuris neina į teatrus, filharmonijas, parodų sales. Negali sakyti žmogui: tu nesupranti, čia ne tau. Iš tikrųjų mūsų misija turi būti tiems žmonėms atnešti kitokias kultūrines vertybes. Padėti suprast ir pamilt. Tada jis ateis – ir pirmą, ir penktą kartą ateis. Mes mėgstame save laikyti elitiniais ir ekskliuzyviniais – tada geriau, svarbiau jaučiamės. Iš tikrųjų menas, kultūra turi būti visų širdy.
Kiekvienas žmogus gali iš jos pasiimti tai, kas jam svarbu. Vienas žmogus gal supras penkis filosofinius sluoksnius, o kitas jų gal ir visai nesupras. Bet jis ateis, jį sujaudins, jis apsiverks per gražią ariją, gal ir nežinodamas, ko apsiverkė.
– Jis gal nežinos žodžio „katarsis“, bet žinos, kas tai yra. Liūdniau, kai atsitinka priešingai.
– Negali kurti sau. Tu turi padaryti žmogui šventę, sukurti jo gyvenime įvykį, kuris išliks ilgam. Prisimenu, kaip Maskvoje, spaudžiant šalčiui, aštuonias valandas stovėjau eilėje prie Šagalo parodos. Iki šiol prisimenu kiekvieną paveikslą, nors tai buvo gal prieš dvidešimt metų.
– Režisierės asistente Jaunimo teatre pradėjote dirbti būdama aštuoniolikos metų. Tais laikais tai nebuvo standartinė situacija.
– Tais metais į režisūrą neįstojau nei Maskvoje, nei į Piteryje. Jokių vilčių nebuvo, kad įstosiu, – moteris režisierė tais laikais buvo taip pat reta, kaip moteris kosmonautė. Bet aš labai norėjau būti teatre. Nuėjau pas šviesios atminties Dalią Tamulevičiūtę. Sėdėjau ant grindų ir verkiau. Verkiau, kol manęs nepriėmė.
– Žurnalas „Stilius“ išrinko Jus Metų moterim. Atvaizdas ant naujausio „Stiliaus“ viršelio taip menkai atpažįstamas. Kuri Jūs tikra?
– Ten – viršelis. O čia aš – normalus žmogus. Tokia, kokia esu.
– Esate operos ir dramos režisierė – tai irgi nėra standartinė situacija. Ir vėl iš patrankos šūvių serijos?
– Kad man tik su patrankom išeina ką nors padaryt. Pasaulyje yra žmonių, kurie taip dirba. Lietuvoje gal neįprasta. Be to, visada smagu laužyti standartus.