Šiuolaikinis šokis: kokią vietą jis užima Lietuvos kultūros lauke?

Kas tas šiuolaikinis šokis? Viena laisviausių meno formų, neturinti aiškių apibrėžimų, priimanti ir cirką, ir dramą, ir teatrą, ir gatvės, ir vizualiuosius menus. Institucijoms palikime aiškinti išsamiau, o mes sugrįžkime į 2013 m., kai trys kūrėjai pristatė (ne)spektaklį „Contemporary?“. Jie ironiškai pažvelgė į šiuolaikinio šokio klišes (juoda scena, nuogas kūnas, minimalūs judesiai) ir kėlė klausimą – kas tas šokis. Tai buvo šviežias oro gurkšnis, sulaukęs sėkmės ne tik Lietuvoje (nuo pilnų salių iki Auksinio scenos kryžiaus), bet ir užsienyje. Ką dabar veikia Agnė Ramanauskaitė (A.R.), Paulius Tamolė (P.T.) ir Mantas Stabačinskas (M.S.), 2019 m. atsisveikinę su „Contemporary?“? Kokia šiuolaikybės ir šokio būsena šiandien? Į penkis klausimus atsako visa trijulė.

Kuo toliau, tuo labiau šiuolaikinis šokis įsismelks į kitas teritorijas ir suteiks daugiau galimybių reikšti savo kūrybines idėjas ar taps pagrindu susikalbėti visai visuomenei, o labiausiai tiems, kurių balsai dabar mažiausiai girdimi.

– Kiek ir kokio šiuolaikinio šokio šiandien yra Lietuvoje?

M. S.: Manau, kad Lietuvos kūrėjai savo kūryba, praktikomis ir domėjimosi kryptimis atstovauja ir pristato labai įvairų šiuolaikinį šokį. Labai daug įtakos jo įvairovei turi bendruomenės mobilumas: dalis baigė mokslus užsienyje, kita dalis į kūrybines komandas kviečia kitų sričių kūrėjus tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio, nuosekliai važinėja po tarptautinius seminarus, gilinasi į įvairias praktikas ir informaciją, pasiekiamą skaitmeniniais formatais bei panašiai.

P. T.: Džiaugiuosi matydamas augančius, kuriančius ir stiprėjančius Lietuvos šiuolaikinio šokio kolegas. Atsiranda ir stiprių, drąsių darbų, ir saviironijos apraiškų spektakliuose, o tai reiškia, kad viskas juda į priekį. Negaliu nepasidžiaugti kolegų darbais, skirtais mažiesiems žiūrovams, jie itin populiarūs ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Taigi šiuolaikinis šokis randa savo žiūrovą ir save pasiūlo plačiai auditorijai.

A. R.: Šiandien Lietuvoje šiuolaikinio šokio tikrai daugiau nei prieš 25 metus. Toks jausmas, kad jis visur persekioja mane. Bet kartu jis labai kokybiškas, mano akimis žiūrint (nors nelabai ką mačiau pastaruoju metu gyvai, bet turiu gerą nuojautą ir feisbuką).

– Kokią vietą Lietuvos kultūros lauke užima šiuolaikinis šokis?

M. S.: Turiu nuojautą, kad su kiekvienais metais vis didesnę. Natūraliai augant ir stiprėjant šiuolaikinio šokio šokėjams, choreografams, ši sritis per skirtingas medijas ir geografiją pasiekia vis daugiau žiūrovų. Pavyzdžiui, pernai vykusios Šiuolaikinio šokio asociacijos rezidencijos regionuose ar šokio filmų programa tikrai pasiekė ir prisiviliojo ne vieną naują žiūrovą.

P. T.: Manau, kad šiuolaikinis šokis jau yra atradęs savo vietą Lietuvos kultūros lauke ir mes jį irgi atradę. Lietuvos žiūrovui tikrai nereikia pasakoti, kas yra šiuolaikinis šokis. Galime drąsiai sakyti, kad būtent šiuolaikinis šokis tampa raiškos formų arba meninių sumanymų novatoriumi. Čia norėtųsi išskirti karantino metu pristatytus šiuolaikinio šokio filmus, šokio ir architektūros simbiozę. Reikia pripažinti, kad pirmieji spektaklius kūdikiams pristatė irgi šokio atstovai.

A. R.: Šiuo  metu turbūt daugiau žmonių žino, kas yra šiuolaikinis šokis, nei nežino. Prieš kokius dešimt metų buvo atvirkščiai, tai įsivaizduokite, kas buvo prieš 25 metus. Buvome šokėjai, išlindę iš pogrindžio, keisti ir nelabai patikimi žiūrovui. Dabar žiūrovas, kuris eina į šiuolaikinio šokio spektaklį, tikrai žino, kas tai yra. O su žinojimu kyla šiuolaikinio šokio kartelė, žiūrovas daugiau tikisi, nori matyti tik gerą ir kokybišką pastatymą.

– Kaip buvo, kaip yra ir kaip bus? Kaip jūs matote šios meno rūšies evoliuciją?

M. S.: Pradžioje buvau tik šokėjas, įgavęs vis daugiau praktikos, dažnai tapdavau bendrakūrėju, o dabar daugiausia laiko skiriu padėdamas atrasti šokio grožį svarbiausiems – vaikams ir turintiems negalią. Kuo toliau, tuo labiau šiuolaikinis šokis įsismelks į kitas teritorijas ir suteiks daugiau galimybių reikšti savo kūrybines idėjas ar taps pagrindu susikalbėti visai visuomenei, o labiausiai tiems, kurių balsai dabar mažiausiai girdimi.

P. T.: Buvo tai, kas davė pradžią tam, kas vyksta dabar. Viskas yra gerai. Žinoma, norėtųsi palinkėti, kad Vilniuje atsirastų tokia pat stipri šokio trupė, kokia yra „Aura“ Kaune. Tai paskatintų evoliuciją. Kuo mes turėsime daugiau laisvai mąstančių ir stipraus kritinio mąstymo žiūrovų, tuo ir šokis bus stipresnis.

A. R.: Buvo, kaip buvo, yra, kaip yra, ir bus, kaip bus (juokiasi). Esu už tai, kad kalbėtume tik apie tai, kas yra, nes, kas buvo – jau pražuvo, o kas bus – niekas nežino. O dabar yra taip, ko aš visada bijojau, nemėgau ir nesupratau: viskas persikėlė į internetą. Iš vienos pusės, kaip ir gerai, nes, pavyzdžiui, aš, negyvendama Lietuvoje, galiu dalyvauti ir pamatyti lietuvių kūrėjų premjeras, stebėti, kas vyksta šiuolaikinio šokio lauke. Bet, iš kitos pusės, man spektaklius, nesvarbu – šokio ar teatro, norisi stebėti gyvai. Kaip žiūrovė, aš noriu jausti, užuosti, gal ir paliesti artistą. Kaip artistė, aš noriu to paties. O dabar viskas yra kinas, kuriam kol kas aš neturiu laiko, tik kvailiems serialams.

– Koks smagiausias prisiminimas  iš „Contemporary?“ eros?

M. S.: Komandos gastrolės po pasaulį ir visos repeticijos kartu. Tai buvo atskiras spektaklis!

P. T.: Smagu prisiminti, kad mums pavyko, ir pavyko sukurti tai, kas liko žiūrovų atmintyje. Tai yra malonus prisiminimas, kuris užima labai svarbią vietą tiek mano karjeroje, tiek mano gyvenime. Buvo gera keliauti po pasaulį ir pristatyti Lietuvos kultūrą. Tikrai jautėmės su šiuo darbu lygiaverčiai menininkai tiek Vakarų, tiek Rytų pasaulyje. Aš šį spektaklį laikau ne savo nuopelnu. Prie jo prisidėjo visi kolegos, mokytojai, pedagogai, visi, kurie dirbo su mumis, tikėjo mumis. Tai yra tam tikras grįžtamasis ryšys.

A. R.: Oi… buvo labai labai daug visko smagaus ir juokingo, net sunku kažką išskirti. Bet pirma, ką dabar prisimenu, yra spektakliai kita kalba gastrolių metu. Kalbant konkrečiau, tai rusų kalba. Mums buvo tikras iššūkis spektaklio metu kalbėti rusiškai, kas, be abejo, sukėlė daug juokingų situacijų. Kai tu spektaklio metu negali susilaikyti ir juokiesi pats, iš tikrųjų, nes tavo scenos partneris kalbėdamas rusiškai taip laužo liežuvį, kad, atrodo, jis nori kalbėti suomiškai, bet skamba lyg ir rusiškai. Va, ir dabar ima juokas prisiminus!

Bet labiausiai pasiilgstu repeticijų prieš spektaklius, vadinamųjų perbėgų. Kad ir kaip žinojome spektaklį, kiekvieną kartą būdavo perbėga, kurios metu juokas liedavosi laisvai. Nes mėgome pašiepti vienas kitą, gal kartais ir nesėkmingai, kartais sėkmingiau, bet tikrai nebuvo liūdna. O ir spektaklio metu bet kada galėjai sulaukti siurprizo iš Manto arba Pauliaus.

– Ką dabar veiki? Koks šiandien tavo santykis su šiuolaikiniu šokiu?

M. S.: Dabar gilinuosi į įvairias praktikas ir metodus, skirtus dirbti ir užsiimti kūrybinėmis praktikomis su negalią turinčiais žmonėmis. Matau labai daug potencialo ir prasmės šioje veikloje. Esu sukaupęs didžiulės patirties ir noriu ja dalytis su kitais. Aktyviai stebiu viską, ką veikia mano kolegos, stengiuosi pažiūrėti visus naujus spektaklius. Santykis kaip niekada stiprus ir taip daugiau nei 20 metų.

P. T.: Kuriu. O šiuolaikinį šokį dažniausiai tenka stebėti kaip kultūros vartotojui.

A. R.: Kaip čia dabar atsakyti, ką aš veikiu, – labiau buitiškai ar meniškai? Dabar gyvenu Liuksemburge, auginu dukrytę Aną, esu pilateso instruktorė, galėčiau būti žindymo specialistė nuo informacijos kiekio, kurią apie tai susirinkau (šypsosi). Kartais kovoju su Lietuvos, Vilniaus, artimųjų ir draugų ilgesiu, dažnai skrolinu telefoną, nes kažkam kitam neturiu jėgų. Ir labai po truputį bandau atgaivinti savo santykius su šiuolaikiniu šokiu (kol kas tik galvoje ir popieriuje). Bet birželį turėtų įvykti mano monospektaklio „The second beginning“ work in progress Liuksemburge, o vėliau gal ir pats spektaklis.