Iš butelio ištrūkęs kūrybinis džinas išlaisvino pamirštus talentus

Vaikų literatūros renesansas

V.Bladykaitės eilėraščiai vaikams iš tiesų išskirtiniai – pagal juos sukurta daugiau nei 300 dainų. Didžiąją dalį jų Lietuvai padovanojo dainuojamosios poezijos kūrėja ir atlikėja Ilona Papečkytė. Ji su V.Bladykaite susipažino prieš 25 metus.

"Pirmą kartą susitikome, kai filmavau reportažą neįgalių vaikų centre, o ji dainavo. Kaip tik tada supratau, kad Ilona gali rašyti muziką tekstams, todėl po laidos ją susiradau. Taip prasidėjo mūsų bendravimas. Mano eilėraščiai išliko, nes ji juos dainavo", – neabejoja V.Bladykaitė.

Praėjus metams po pažinties, V.Bladykaitė išvyko į Niujorką: ištekėjo už amerikiečio ir pradėjo kurti naują gyvenimą. Ilgainiui ryšiai tiek su I.Papečkyte, tiek su kai kuriais kitais Lietuvoje gyvenusiais asmenimis nutrūko. "Amerikoje aš keičiau gyvenamąsias vietas, Lietuvoje kiti žmonės jas irgi keitė, taip ir  pasimetėme", – pasakoja V.Bladykaitė.

Bet socialinis tinklas "Facebook" kartais daro stebuklus – moterys visai netyčia atrado viena kitą iš naujo, V.Bladykaitė atvyko į Lietuvą ir pasidalijo savo naujausia kūryba. Neseniai ji savo lėšomis išleido vaikams skirtą eilėraščių rinkinį "Angeliuko Mykoliuko pasakaitės". Pagrindinis knygos veikėjas Angelas Mykoliukas lydi ir globoja vaikus bei jų artimuosius.

"Nesistengiau šia knyga moralizuoti, bet joje yra gerų patarimų. Visada manau, kad kiekviena knyga atranda savo skaitytoją. Tikiuosi, ir ši atras. Dabar rašau naują pjesę vaikams", – intriguoja autorė.

Knygos "Angeliuko Mykoliuko pasakaitės" tiražas nedidelis – 500 knygų. "Didelę dalį gabensiu į Ameriką. Labai norėčiau, kad jų liktų ir Lietuvos bibliotekose. Knygų taip pat turėtų atsidurti Punsko, Kaliningrado srityse – taip pat lietuviškose bibliotekėlėse", – sako kūrėja, viešnagės Lietuvoje metu taip pat pristačiusi poezijos ir eiliuotų pasakų knygą "Močiutės rezginėlė". Pastarojoje gausu lietuviškos gamtos ir gyvybės motyvų – jos turiniu susidomėti verta ne tik vaikams.

Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro vadovas, abiejų knygų leidėjas Valdas Kubilius sako, kad V.Bladykaitė – tikras atradimas. "Pirmą kartą per savo leidybinį gyvenimą sutikau autorę, kurios eilėraščių tekstais sukurta daugiau nei 300 dainų. Ilona Papečkytė yra pagrindinė aranžuotoja, muzikos pritaikytoja, o V.Bladykaitės poezija miela, jauki, labai gerai rimuota – beveik kiekvienas eilėraštis yra daina. Tai tarsi renesansas, naujas vaikiškos literatūros pateikimas, drauge ir mokomoji priemonė", – neabejoja jis.

Poetas Robertas Keturakis, kuris kadaise pastebėjo V.Bladykaitės talentą, redagavo jos naujas knygas. Pirmą kartą paskaitęs V.Bladykaitės kūrybą, susižavėjo poetės kalbos turtingumu, daugiažodiškumu, gyvumu. Tais pačiais dalykais gėrėjosi redaguodamas ir naujausius poetės kūrinius.

Slėpėsi po svetima pavarde

V.Bladykaitė savo poezijoje kuria magišką vaikystės pasaulį. Atrodo, kad tai galėtų atspindėti šviesią autorės vaikystę, tačiau ji pati skuba keisti tokią nuostatą.

"Augau šeimoje, kurioje buvo įvairių problemų, ir ko tikrai neturėjau, tai šviesios vaikystės. Aš mylėjau gamtos pasaulį, į kurį pabėgdavau – į mišką, į dobiliukų lauką. Būdavo, guliu tame lauke ir žiūriu į dangų, kur paukščiai skraido... Ir galvodavau: "Kaip ten gerai, ir aš norėčiau būti paukščiu." Tai, kad savo kūryboje rašau apie vabaliukus, gyvuliukus ir gamtos grožį, atėjo būtent iš mano vaikystės. Gamta buvo mano prieglobstis", – lieja širdį autorė.

"Aš to neprisimenu, bet mama pasakojo, kad kartą iš kiemo parėjusi pareiškiau, jog sukūriau eilėraštį: "Mūsų Džiumba garsiai čiulba, lakstydamas po kiemą vasarą–žiemą". Džiumba buvo mūsų šuo, o man tada buvo ketveri", – juokiasi iš pirmosios savo kūrybinės patirties.

Mokykloje mokytojai visada skaitydavo mergaitės rašinius kaip pavyzdį kitiems mokiniams, tačiau toks dėmesys jai nepatiko. "Vaikai visais laikais būdavo labai kritiški. Todėl aš kartais net specialiai prasčiau parašydavau, kad nereikėtų pačiai prieš klasę savo rašinių skaityti – man tai būdavo didžiausia bausmė", – taip mokyklos laikus atsimena V.Bladykaitė.

Daug metų rašydavau ir kišdavau į stalčių. Ir taip tęsėsi, kol stalčius beveik užsikimšo. Bet džinas pabėgo iš butelio.

Kai parašė pirmą pjesę, pasirašė svetima pavarde. "Pasirodo, buvo reali moteris tokia pavarde. Pirmoji pjesė, kurią publikavo mano vardu, – "Žvaigždė". Su šia eiliuota pjese dalyvavau konkurse ir gavau premiją. Nuo to laiko pradėjau rašyti pjeses. Bet dažniausiai būdavo taip: parašau pjesę, ją pastatau, o tada – į šiukšlių dėžę, nes niekada nemaniau, kad tai yra vertybė", – dalijasi rašytoja.

Padėtį pakeitė pjesė "Ženteliai", kurią buvo pasirašiusi svetima pavarde. "Važiavome į Punską, vieną pirmųjų klojimo teatro festivalių. Pjesė buvo gerai įvertinta, ir aš supratau, kad negalima pasirašyti bet kokia pavarde", – prisipažįsta rašytoja.

"Ženteliai" buvo itin mėgstami lietuviškų mėgėjiškų teatrų. Vėliau ji buvo pastatyta ir Amerikoje – Konektikute ir Detroite. Pjesių, kurias galima statyti Amerikos lietuviams, JAV bibliotekose sunku rasti, tikina V.Bladykaitė.

"Reikia įvertinti, kad salėje, tarp žiūrovų, gali būti nedaug lietuvių kalbą labai gerai suprantančių žmonių. Tai supratusi, nustojau sukurtas pjeses mėtyti į šiukšliadėžę", – šypsosi V.Bladykaitė.

Medicina ir teatras

Kaip atsitiko, kad Klaipėdos konservatoriją baigusi, režisiere dirbusi, televizijos laidas kūrusi ir poeziją bei pjeses rašiusi lietuvė atvykusi į JAV šias veiklas paliko antrame plane?

"Kai išvykau į Ameriką, režisierių niekam nereikėjo. Galėjau dirbti mokytoja už labai mažą atlyginimą, bet labai neprofesionaliu lygiu – vesti paprastas pamokėles. Tuo metu labai reikėjo aukštos kvalifikacijos medicinos seserų – tai ir privertė mane keisti veiklą. Stojau į koledžą, vėliau – į universitetą, taip ir atsidūriau medicinos srityje. Tai labai gerbiama profesija Amerikoje, ir atlyginimas labai padorus. Be to, dirbdama tokį darbą galiu ir teatrą žaisti", – juokiasi ji.

"Niujorko lietuvių mėgėjų teatras yra ne pelno organizacija, užsidirbame patys, pavyzdžiui, premjerų metu parduodami kavą, maistą. O surinkti už bilietus pinigai skiriami dekoracijoms, kostiumams, išvykoms", – dalijasi Amerikoje gyvenanti tautietė.

V.Bladykaitė įkūrė šį teatrą. Pasak jos, tai padaryti buvo svarbus uždavinys. "Amerikoje yra trys Lietuvos išeivių kartos: vadinamieji senieji lietuviai, tai yra seneliai ir proseneliai, kurių dauguma nekalba lietuviškai arba kalba mažai, paskui yra vadinamieji dipukai, kurie Lietuvą paliko po Antrojo pasaulinio karo, ir trečiabangininkai, kurie išvažiavo su vėlesne banga – kaip aš. Skirtingi interesai, skirtingos kartos, pritraukti juos, o ypač trečiabangininkus, sunku. Bendruomenė senėja, naujų veidų mažai tepasirodo", – neslepia ji.

Pasak V.Bladykaitės, Niujorko lietuvių mėgėjų teatras yra vieno autoriaus teatras – jos pačios. Bet ne todėl, kad pati to norėtų, o todėl, kad teatrui reikia tokių paprastų pjesių, kurias ji kuria. Todėl viešėdama Lietuvoje ne vieną knygyną patikrino, ieškodama pjesių rinktinių. "Kad pačiai nereikėtų rašyti", – šypsosi ji.

Slėpė stalčiuje

V.Bladykaitė atvira – atvykusi į JAV, jautėsi saugi. "Vyras amerikietis, turėjau saugią finansinę padėtį, bet visada galvojau: "Kas toliau? Ką aš darysiu?". Taip jau atsitiko, kad sesuo laimėjo žaliąją kortą ir greitai atvažiavo gyventi į JAV. Kartu pasukome į mediciną – pradėjome mokytis tame pačiame koledže. Prieš tai dirbau televizijoje Kaune. Kai vėliau kolegoms Lietuvoje pasakiau, kad Amerikoje esu medicinos sesuo, visi manė, kad juokauju", – pasakoja tautietė.

Prieš išvažiuojant į Jungtines Valstijas pasirodė pirmoji V.Bladykaitės poezijos knyga "Puokštė žemei". "Ji išspausdinta dideliu tiražu, bet tuo metu Lietuvoje keitėsi pinigai, niekas tų knygų nepirko. Knygos leidybą finansavo Akmenės kultūros skyrius, tuos pinigus turėjau grąžinti, o suma buvo didžiulė. Tai buvo baisi trauma – po jos ilgai nerašiau, nors galiausiai pagal šią knygą Lietuvoje buvo kuriamos dainos", – prisimena V.Bladykaitė.

"Daug metų rašydavau ir kišdavau į stalčių. Ir taip tęsėsi, kol stalčius beveik užsikimšo. Bet džinas pabėgo iš butelio. Niujorke įkūrėme teatrą – reikėjo pjesės. Ją parašiusi nebegalėjau sustoti. Rašiau, kur pakliuvo. Mano visos rankinės aprašinėtos, – juokiasi pašnekovė. – Važiuojant į darbą metro, kai apima įkvėpimas, dažniausiai rankinėje neturiu popieriaus. Rašau ne tik ant rankinės – kur papuola. Rašau naktimis, kai budžiu ligoninėje, jei pacientai ramiai miega."

Pasikeitusi Lietuva

Į Lietuvą V.Bladykaitė grįžta retai. Kai ir mama atvyko į JAV, nebeliko pas ką grįžti. "Po didžiausios pertraukos, kai Lietuvoje nebuvau trylika metų, viskas atrodė labai pasikeitę. Prieš dvejus metus atvežiau į Lietuvą spektaklį, dabar grįžau dėl knygų. Lietuva atrodo vakarietiška, bet labai daug komercinio kvapo, net televiziją žiūrint tai labai aišku. Kaip žmogui, kuriam labai rūpi ekologija, neramu: toks jausmas, kad oras labai užterštas. Bet nauja karta džiugina – jos veidai giedresni nei senosios. Nors pastaruosius tikrai suprantu – ekonomine prasme jiems gyventi nėra lengva", – dalijasi įspūdžiais.

V.Bladykaitė viliasi, kad dabar į Lietuvą atvyks dažniau. "Su redaktoriumi kalbėjome, kad leisime daugiau knygų, tikimės atvežti ir spektaklį. Praėjusį kartą Lietuvoje rodėme spektaklį "Psichai", kalbantį ne apie psichikos ligas, bet apie tai, kaip žmonės save supranta ir žiūri į kitus – apie stigmą", – pasakoja rašytoja.