Jubiliejus

Broniui Gražiui vien teatro neužtenka

Sausio 10 dieną 17 valandą Dramos teatre - aktoriaus BRONIAUS GRAŽIO jubiliejinis vakaras “Menų paunksnėje”. Vakaro programoje - R.Harvudo “Kvarteto” premjerinis spektaklis (jubiliatas vaidins Redžinaldą Peidžetą), aktoriaus tapybos darbų paroda ir jo poezijos knygų pristatymas.

Globoja mūzos

Garbaus jubiliejinio amžiaus sausio 5-ąją sulaukusiam, daugiau nei keturiasdešimt metų scenai pasišventusiam Broniui Gražiui vien teatro negana. Ir jau seniai. Jis iš tiesų gyvena menų paunksnėje. Jį globoja ir teatro, ir dailės, ir poezijos mūzos. Ir visos darniai sugyvena, nekonkuruodamos ir nesipykdamos. Jos lyg sesės, lydinčios jį gal nuo gimimo pasakiško grožio Aukštaitijos krašte, Nečionių kaime. Broniaus tėtis prasimanydavo tokių darbų, kad ir namiškių, ir aplinkinių, ir svečių širdys džiaugtųsi. Buvo pasodinęs net medžių alėją, kad paukšteliams būtų kur smagiai čiulbėti ir žmones linksminti. Jam buvo gera ir miela džiaugtis savo vaikais, kurių nemažą būrį išleido į pasaulį. Didžiausias šeimos turtas buvo meilė, darna ir gėris. Tai ar bereikia kur kitur ieškoti aktoriaus ir režisieriaus, tapytojo ir poeto Broniaus Gražio kūrybos ištakų? Viskas iš ten - iš buvusių gimtųjų namų aplinkos, iš tėvų gerumo ir talento skleisti grožį, džiaugtis gyvenimu net slegiant nepritekliams ir nuolatiniams rūpesčiams.

Mokėsi istorijos

Broniaus gabumai vaidinti, režisuoti atsiskleidė mokyklos dramos būrelyje, suvaidinus beveik visą į to meto mokyklos programą įėjusią dramaturgijos klasiką. Ir vaidino ne tik mokykloje. Jis organizuodavo net gastroles po apylinkes, nepaisydamas tokioms išvykoms visai nepalankių karo meto sąlygų. O kas piešdavo tų mokyklinių spektaklių dekoracijas ir programėlės, kas grimuodavo vaidintojus ?

Gaila, kad 1952 metų vasarą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dar nebuvo Teatrinio fakulteto. Bronius įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos filologijos fakultetą, o spalio mėnesį, įsteigus Teatrinį fakultetą, jau buvo Konservatorijos pačios pirmosios aktorių laidos “fuksas”. Beje, tame pirmajame Lietuvoje aukštosios mokyklos aktorių kurse buvo ir Nijolė Narijauskaitė, ne tik būsimoji scenos partnerė, bet ir gyvenimo bendražygė. Abu su visu kursu po mokslų debiutavo Marijampolės dramos teatre. Tai buvo pirmųjų kūrybinių darbų profesionalioje scenoje ir begalinio entuziazmo laikotarpis. Ir ne tik. Marijampolės teatre ėmė ryškėti aktoriaus savybė įsigilinti į kuriamo personažo charakterį, į aplinkybes, kuriose atsiduria jo herojus. Jis ieškojo savojo vaidybos metodo ir jį surado.

Ėmė režisuoti

Kai uždarė Marijampolės teatrą, jo aktorių trupės branduolys buvo perkeltas į Klaipėdą, Bronius Gražys jau turėjo kone trisdešimties sukurtų vaidmenų kraitį. Uostamiesčio Dramos teatre, ėmęs vaidinti daugiausia teatro vyriausiojo režisieriaus Povilo Gaidžio spektakliuose, galutinai subrendo kaip ryškus charakterinis aktorius. Tačiau ramybės nedavė antrasis pašaukimas. Dar Marijampolės teatre Bronius režisavo penkis spektaklius. Pradėjęs vaidinti Klaipėdos scenoje netrukus stato vieną spektaklį po kito, baigia Aukštuosius režisūros kursus Maskvos valstybiniame akademiniame mažajame teatre. Tarp dvidešimties Klaipėdos scenoje gyvavusių Broniaus Gražio pastatymų lyg perlai švyti R.Samulevičiaus (pagal Vaižgantą) “Nebylys”, J.Grušo “Barbora Radvilaitė” - patys įstabiausi Broniaus režisuoti spektakliai, o prie jų darniai šliejasi ir K.Binkio “Atžalynas”, ir Ž.B.Moljero “Tartiufas”, ir N.Saimeno “Keistuoliai iš varjetė”, ir vaikams skirti pastatymai, tarp jų prieš kelerius metus išradingai suręsti ir tebegyvuojantys S.Maršako “Katės namai”.

Išraiškingi vaidmenys

Režisuodamas Bronius išmoko visų pirma matyti vaidmenį visame spektaklio kontekste, ir tai jam, kaip aktoriui, padarė didžiulę įtaką. Kiekvienas jo vaidmuo - tarsi tapybos darbas, prasmingas, išraiškus, teikiantis peno ir širdžiai, ir protui. Prisiminkime bent kelis jo ankstesnės aktorinės kūrybos perlus - lenkų plikbajoris Žičkus (J.Marcinkevičiaus “Čičinskas”), kilnus, dramatiškas Konstantino Čiurlionio Tėvas (J.Glinskio “Po Svarstyklių ženklu”), žmonių guodėjas ir išminčius Luka (M.Gorkio “Dugne”), taurusis vargonininkas Milkus (Just.Marcinkevičiaus “Mažvydas”), žibintininkas Motiejus (Just.Marcinkevičiaus “Katedra”), tautos švietėjas, vyskupo Motiejaus Valančiaus ištikimasis sekretorius Dovydaitis (K.Sajos “Žemaičių piemuo”), kadaise švytėjusi, bet neužgesusi scenos žvaigždė Vilis Klarkas (N.Saimeno “Keistuoliai iš varjetė”), jau dabartinių laikų vaidmenys, tarp jų pasaulio klajūnas Stefano (V.Asovskio, L.M.Zaikausko “Dan-

gaus krantas”), tragikomiškasis Mejeris (J.Betenkorto “Diena, kai buvo pagrobtas popiežius”) ir daug kitų blogų, o dar daugiau gerų Gražio personažų, ir nesvarbu, ar jie pagrindiniai, antraplaniai, ar epizodiniai - visi savaip įdomūs ir nepaprastai išraiškingi. Gal taip yra kaip tik dėl to, kad aktorius sugeba matyti savo personažą spektaklio visumoje, moka kurti ryškų, apibendrinantį charakterį, kurio mačiusieji ilgai neužmirš.

Spinduliuoja harmonija

Tarp šimto keturiasdešimt dviejų sukurtų charakterių širdžiai ir sielai labiausiai jam artimi lietuviški. Ir apskritai mieliausi B.Gražiui tie vaidmenys, kuriuose lyg sparnus gali išskleisti savo įgimtą gerumą. Nei amžius, nei pragyvento laiko pervartos neįveikė vidinės harmonijos. Ji spinduliuoja gražiausiuose Gražio vaidmenyse, ji sklinda iš jo tapybos drobių, iš jo poezijos puslapių. Kaip kadaise jo gimtuosiuose nameliuose, taip dabar jaukiuose Broniaus ir Nijolės namuose kiekvieną įžengusį apglėbia šiais laikais toks retas širdžių gerumas. Jų namai - tikra menų paunksnė. Joje ilsintis po dienos darbų, tapant ar rašant arba ką nors meistraujant, gal kartais Bronių apima širdgėla dėl pasirinkto kelio? Juk galėjo pasukti vien į dailę, kaip jų, Broniaus ir Nijolės, sūnus, dabar žinomas dailininkas Audrius Gražys. Galėjo atsidėti vien poezijai ar prozai. Bet juk jis nė vienos mūzos neišdavė.

Randa laiko ir tapybai, ir eilėms, ir dar daug daug kam, ko čia neįmanoma net suminėti. Ir jubiliejiniame vakare nematomos plevens trys pagrindinės Broniaus Gražio mūzos - teatro, dailės ir poezijos. Turint tokį įvairiapusį talentą, nuolat gyvenant kūrybos džiaugsmu, nebaisi metų našta. Tebūnie ji tokia ir toliau.