– Jūs gimėte tais pačiais metais, kai Lietuvoje už mūsų laisvę liejosi kraujas. Kodėl Sausio 13-osios data jums svarbi? Kokių girdėjote prisiminimų apie mūsų tautos nepriklausomybės kovas iš draugų, giminių? Kurie prisiminimai labiausiai palietė, sujaudino?
– Sausio 13-oji man nėra tik istorinė data – tai beveik mano kartos gimimo metafora. Aš gimiau tais metais, kai laisvė Lietuvoje nebuvo duotybė, o iškovotas, labai trapus dalykas. Augdama girdėjau pasakojimus apie žmones, kurie ėjo prie Televizijos bokšto be ginklų, bet su neįtikėtinu vidiniu ryžtu. Mane labiausiai jaudina ne herojiškos pozos, o žmonių patyrimai: apie baimę, apie suvokimą, kad gali negrįžti namo. Tie pasakojimai formavo mano santykį su valstybe – kaip su gyvu, žmonių kūnais saugomu bendruoju buvimu, o ne abstrakčia sąvoka.
– Ir dabar esate aktyvi laisvės gynėja. Stovite Ukrainos pusėje, kovojate prieš diletantus valdžioje, scenoje esate labai drąsi. Kas jums yra laisvė? Koks žmogus yra laisvas, kaip jis elgiasi, kaip kalba?
– Laisvė man nėra patogi būsena. Tai nuolatinė atsakomybė – už savo žodžius ir pasirinkimą neapsimesti. Laisvas žmogus nebūtinai rėkia, bet jis kalba tada, kai reikia, ir neprisitaiko vien tam, kad būtų saugu. Man laisvė yra galimybė nebijoti būti nepatogia – scenoje, viešoje erdvėje, politinėse pozicijose. Todėl palaikau Ukrainą, todėl kritiškai žiūriu į valdžios klaidas – nes tylėjimas tokiose situacijose man atrodo nepriimtinas.
– Kovotojams už laisvę buvo labai svarbus tikėjimas, maldos. Kokią vietą jūsų gyvenime jos užima?
– Tikėjimas ir malda mano gyvenime egzistuoja ne kaip formalus ritualas, o kaip vidinė praktika. Tai gali būti tyla, buvimas su savimi, bandymas išlikti sąžininga su savimi ir kitais. Bandydama suprasti, kodėl kovotojams už laisvę malda buvo atrama, suformulavau tokią mintį: kai neturi išorinių garantijų, labai svarbu turėti vidinį stuburą. Man tai – būdas neprarasti žmogiškumo, net kai aplink daug chaoso ar neteisybės.
– Studijavote Islandijoje, kuri pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Sutapimas? Ši šalis turėjo įtakos jūsų laisvės suvokimui?
– Islandija mano gyvenime tikrai nėra atsitiktinumas, net jei taip atrodė iš pradžių. Tai šalis, kuri labai aiškiai parodė, ką reiškia piliečių bendruomeniškumas – ir politikoje, ir kultūroje. Ten pajutau, kad laisvė nėra deklaracija, o kasdienė praktika: pagarba žmogui, gamtai, kūrybai. Studijos Islandijoje sustiprino mano supratimą, kad mažos šalys gali kurti stiprų savo šalies identitetą.
– Ka darytumėte, jei Lietuvoje ateitų diena X?
– Aš likčiau. Daryčiau tai, ką moku – kalbėčiau, kurčiau, jungčiau žmones. Manau, kad kiekvienas turime savo vaidmenį: ne visi eina su ginklu, bet visi galime būti naudingi. Bijoti – žmogiška, bet pasitraukti nuo atsakomybės būtų skaudžiausia.
– Jūsų svajonių Lietuva?
– Tai šalis, kurioje laisvė nėra painiojama su cinizmu, o kritika – su neapykanta. Kur kultūra nėra laikoma prabanga, o menininkai – paprastais linksmintojais. Kur mes nebijome sudėtingų pokalbių ir neprarandame empatijos, net nesutikdami vienas su kitu.
– Kaip gimė jūsų bendras projektas Šiauliuose su choru „Polifonija“?
– Iš labai organiško poreikio – kalbėtis per garsą, per erdvę, per bendrą klausymąsi. Man svarbios vietos ir žmonės, kurie nebijo eksperimentuoti. Labai apsidžiaugiau, gavusi kvietimą padaryti bendrą projektą su choru „Polifonija”. Nes pati esu studijavusi chorinį dirigavimą ir, manau, kad per mažai dėmesio skiriama choristams kaip asmenybėms. Režisierius labai gerai sugalvojo išpildyti solisto ir choristų vaidmenis per vaizdo projekcijose rodomus interviu – tokiu būdu galima išgirsti daugybę įdomių istorijų. O miestas Šiauliai šiame projekte tapo ne geografiniu tašku, o gyvu dialogo partneriu.
(be temos)