Pastabos knygų paraštėse daug atskleidžia apie istoriją, tuometę visuomenę, tačiau šiais laikais marginalijos praranda vertę.

Kaip rašo „The New York Times“, tik užrakintas specialaus klimato saugykloje ir stebimas kamerų Newberry bibliotekos (Čikaga, JAV) lankytojas gali skaityti „Rašiklį ir knygą“.

Knyga „Rašiklis ir knyga“ apie sėkmingą leidybos verslą, vargu, ar gali būti pavadinta literatūriniu šedevru. Tačiau jos vertė visai kitur – knygos skaitytojo aprašinėtose paraštėse. O tas skaitytojas, pieštuku argumentavęs daugelį „Rašiklio ir knygos“ autoriaus Walterio Besanto teiginių, buvo Markas Twainas.

Vienas iš tokių argumentų buvo nuostata prieš knygų reklamą – „juk knygos – ne druska ir ne tabakas“. Kituose puslapiuose galima rasti kandžių pastabų apie vieną iš tuo metu geriausiai uždirbusių rašytojų Mary Baker Eddy – sektos „Krikščioniškasis mokslas“ įkūrėją, rašo dienraštis „The New York Times“.

Ir JAV, ir Lietuvoje paplitęs reiškinys

Kaip teigia Lietuvos marginalijų (arba pastabų paraštėse) tyrinėtojas prof. Arvydas Pacevičius, marginalijas mėgo ne tik M. Twainas, tačiau dažnas knygos skaitytojas. Anot Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto eksperto prof. A. Pacevičiaus, Lietuvoje pirmieji marginalijų autoriai Lietuvoje buvo didikai ir dvasininkai, bet jau XVIII a. jas pradėjo kurti ir Lietuvos valstiečiai.
 
Įterpiant savo pastabas, komentarus ar atsiminimus skaitymas tampa daug vertingesnis ir turiningesnis, įsitikinę ekspertai. „Marginalijos tyrinėtojams svarbios keliais aspektais: jos rodo raštingumo lygį, jo sklaidą visuomenėje; teikia medžiagos kalbos, literatūros, mokslo istorijai – juk komentuojama, polemizuojama su knygos autoriumi, kartais gana aršiai (taip darydavo religiniai priešininkai, rašydami apie baisiais pragaro bausmes, kurios laukia netikėlių) ir panašiai“, – teigia prof. A. Pacevičius.

„Beje, pirmieji lietuviški tekstai, pavieniai žodžiai (glosos), mus pasiekę iš XVI a. pradžios, priskirtini marginalijų kategorijai. Marginalijos įdomios kultūros ir istorijos atropologams, mat jose esama ir graffiti tipo piešinių, vėliau išsirutuliojusių į (auto)portretus“, – priduria Vilniaus universiteto profesorius.

Mokslininkas kaip atskirą marginalijų rūšį išskiria knygų užkeikimus. „Juos rašydami žmonės rodydavo daug išradingumo, pvz.: „kas tą knyga pavogs, nnn metų pekloj krioks“. Taip pat minimos ir kartuvės, ir varnai, kapojantys akis“, – apie būdus apsaugoti tuo metu brangias knygas pasakoja A. Pacevičius. 

Vertina tiek Donelaičio, tiek anonimų marginalijas

Tyrėjai vertina ne tik garsių asmenybių, pavyzdžiui, Voltero, kurio biblioteką su gausiu marginalijų paveldu dovanų gavo carienė Jekaterina, bet ir eilinių piliečių marginalijas. „Man ypač brangi Sarbievijaus poezijos tomelyje rasta marginalija – XVIII a. pabaigos ar XIX a. pradžios atsidūsėjimas ,,Kur asz Biednas Kūnas“. Tai, galimas daiktas, valstiečio ar bajorėlio mėginimas išreikšti savo nuostabą, susižavėjimą dieviška poezija.

Motiejaus Valančiaus, Kristijono Donelaičio marginalijos vertingos, pasakoja tyrėjas, nes jų palikti ženklai papildo mūsų žinias ir   supratimą apie juos supusį laikmetį, praplečia tyrimų lauką. „Pavyzdžiui, M. Valančius bažnytinių kalendorių paraštėse rašė savitą dienoraštį ir užrašė, kad išėjęs anksti pavasarį į sodą/daržą persišaldė, susirgo. Ko jis ten ėjo? Ogi aiškėja, kad mėgo kapstytis darže, augino retus vaismedžius, vaistinius augalus, tuo užsiėmė beveik profesionaliai“, – sako prof. A. Pacevičius.

Baiminasi dėl marginalijų ateities

Pastabos knygų paraštėse daug atskleidžia apie istoriją ir tuometę visuomenę, tačiau technologijų laikais marginalijos praranda savo vertę. Tad nors šiandien iš tokių pastabų galima daug ką sužinoti apie senovinę, tačiau marginalijų ateitis dabartiniame, suskaitmenintame, pasaulyje yra labai miglota, rašo JAV dienraštis „The New York Times“.

„Žmonės visada ras būdą, kaip komentuoti virtualiai. Kyla tik vienas klausimas – ar tai ateityje išliks? Tai problema bibliotekoms, informacijos išsaugojimui ir panašiai“, – cituojamas Johno Simono Guggenheimo memorialinio fondo buvęs viceprezidentas G. Thomas Tanselle.     

Šias problemas svarsto Caxtono klubas – literatų būrelis, įkurtas dar 1895 m. Kartu su Newberry biblioteka kovą klubas rengia simpoziumą, pavadintą „Kitų žmonių knygos: asociacijos ir naujos istorijos, gimusios iš jų“. Simpoziume bus pristatytas 52-ejų esių rinkinys apie knygas, kurias skaitė ir paraštėse komentavo įvairūs rašytojai. Esėse nagrinėjamos tokios komentuotos knygos, kuriose rašoma apie prezidentą A. Lincolną, popiežių Aleksandrą, Williamą Cooperį, Waltą Whitmaną ir Henry Davidą Thoreau.

Marginalijos buvo labiau įprastos XIX a. Samuelis Tayloras Coleridge`as, Williamas Blake`as ar Charlesas Darwinas buvo produktyvūs marginalijų rašytojai. XX a. marginalijos pradėtos lyginti su grafitu: „kai kas nelabai mandagaus ir pagarbaus“.

Skatina kurti marginalijas

Newberry kuratorius Paulas F. Gehlas kaltina XX a. bibliotekininkus ir mokytojus, kurie „perša mums mintį“, kad rašymas knygose „jas gadina“. Tačiau tai nesulaikė nuo marginalijų. 1977-aisias Pietų Afrikoje įkalintas Nelsonas Mandela skaitė W. Shakespeare`o tragediją „Julijus Cezaris“. Prie sakinio „Bailiai daug kartų miršta iki savo tikrosios mirties“ jis pasirašė savo vardą ir pavardę.

Šiuolaikinis istorikas Studsas Terkelis mėgdavo perspėti draugus, kad skaitydami jo knygas, nepamirštų pasižymėti pastabų. Jo nuomone, skaitymas neturi būti pasyvus – tai turėtų būti triukšmingas dialogas.

Knygos su marginalijomis šiandien vis labiau vertinamos ne tik dėl ryšio su žinomais žmonėmis, bet ir dėl to, jog pastabos atskleidžia visuomenės požiūrį į daugelį dalykų, parodo santykį žmogaus ir darbo, kaip teigė Toronto universiteto profesorė Heathera Jackson.

Kai kurie literatūros mylėtojai net svajoja apie mintis, knygų paraštėse paliktas specialiai jiems. Poetas Billy Collinsas savo poemoje „Marginalija“ rašė, kaip buvęs „Rugiuose prie bedugnės“ skaitytojas sukėlė dabartiniam – jaunam vaikinui – aistras. Kaip rašoma poemoje, jis pastebėjo „kelias riebalų dėmes paraštėje“. Vaikinas perskaitė šį „ženklą“: „Atsiprašau dėl kiaušinių salotų dėmių, bet aš įsimylėjus“.