Bestselerio „Da Vinčio kodas“ autorius debiutuoja vaikų literatūroje

Leidykla „Jotema“ išleidžia pirmąją D. Browno išmanią, muzikinę ir galvosūkiais papildytą knygelę vaikams – „Laukinė simfonija“. Kitaip nei įprasta šio autoriaus gerbėjams, pagrindiniai šio kūrinio personažai – ne profesoriai, mokslininkai ar detektyvai, besistengiantys išsiaiškinti įvairias visatos ir nusikaltimų paslaptis, o gyvūnų personažai.

– Mažųjų skaitytojų draugai šioje knygoje dalinasi gyvenimiška išmintimi bei kviečia pasinerti į muzikalų ir žaismingą poezijos pasaulį visus vaikus ir jų tėvelius!„Laukinė simfonija“ – jūsų pirmoji muzikinė knygelė vaikams. Kaip ją pristatytumėte?

– Vaikystėje labai mėgau iliustruotas dr. Seusso knygas su keistais padarėliais ir žaismingais eilėraštukais. Rašydamas šią knygą norėjau sukurti panašų, magišką vaizdinių ir poezijos pasaulį. „Laukinę simfoniją“ rekomenduju skaityti garsiai. Be to, joje rasite ir muzikinį akcentą. Kiekvienam knygos personažui sukūriau trumpą ir linksmą modernios klasikinės muzikos kūrinėlį. Specialiai šiai knygai sukurta mobilioji programėlė visus mažus ir didelius skaitytojus įtraukia į unikalią skaitymo patirtį, kuomet eiliuotas istorijas galima ne tik perskaityti, bet ir išklausyti.

D. Brownas apie knygą „Laukinę simfoniją“:

Naujausioje savo knygoje su dideliu džiaugsmu sukūriau daugiasluoksnį pasakojimą vaikams, apjungdamas dailę, muziką ir poeziją. Kaip opera žavi žiūrovus dramatiška muzika, nuostabia scenografija, ir jausminga istorija, tikiuosi, kad taip ir „Laukinė simfonija“ taps tikra puota skaitytojo akims, ausims ir sielai.

– Kada atsirado jūsų pomėgis muzikai?

– Aš užaugau su klasikine muzika. Mano tėvai buvo profesionalūs muzikantai, tad nuolat skambindavau fortepijonu, dainuodavau choruose ir lankydavausi koncertuose. Muzika man, vaikui, tuomet buvo slaptoji šventovė. Ji nuramindavo mane, kai jausdavausi apimtas nevilties, tapdavo patikimu draugu, kai slėgdavo vienatvės jausmas. Arba leisdavo išreikšti džiaugsmą, kai būdavau laimingas, o svarbiausia – įžiebdavo mano kūrybingumą ir vaizduotę. Net ir dabar, dažniausiai po ilgos rašymo dienos, aš stengiuosi pagroti fortepijonu.

– Kaip kilo šios knygos idėja? Kada sumanėte „Laukinę simfoniją“ papildyti išmaniąja programėle ir kartu su Kroatijos simfoniniu orkestru įrašytais muzikiniais kūriniais?

– Norėjau sukurti knygą, kuri leistų jauniesiems skaitytojams pajusti klasikinės muzikos galią ir žaismingumą. Naudojant papildomą, garsinę realybę, atliekami kiekvienam gyvūnui skirti muzikiniai kūriniai – nesvarbu, ar jis būtų trankus ir linksmas kaip šokinėjančių kengūrų, ar ramus kaip nuostabaus banginio, o gal pašėlęs kaip darbščiųjų vabalų. Ši muzika nesunkiai pasiekiama visiems skaitytojams išmaniųjų techologijų dėka nepriklausomai nuo vietos ar laiko aplinkybių. Jei pasiseks, knyga turėtų padėti vaikams atrasti ir mėgautis klasikine muzika naujomis akimis.

Man visuomet patiko kurti ir atlikti muziką. Prieš kelis metus bevaikščiodamas parke išgirdau daugybę kvarkiančių varlių – man tai suskambėjo tarsi klasikinė fuga. Grįžęs namo parašiau eilėraštį „Linksmos varlės“ ir priderinau muziką. Man taip patiko šis kūrybinis procesas, kad nusprendžiau jį tęsti. Netrukus gimė ši knygalė vaikams.

– Ar turite savo mėgstamiausią „Laukinės simfonijos“ personažą?

– Man labai patinka „Šokinėjančios kengūros“ ar „Nevikrios katytės“, bet mano mėgstamiausias gyvūnas – gulbė. Kaip rašytojas daug laiko praleidžiu vienumoje. Šiandien gyvename skaitmeninių techonologijų pasaulyje, kuriame daugelis jaučiame poreikį visuomet būti pasiekiamais „online“, o gulbė, man regis, mums primena, kaip svarbu praleisti laiko tik su savimi.

– Kodėl svarbu jau nuo mažens vaikus supažindinti su muzika?

– Moksliškai įrodyta, kad bet kokia muzikinė patirtis nuo ankstyvų dienų lavina vaikų kūrybiškumą, koncentraciją ir emocinį intelektą. Kai buvau kūdikis, tėvai man nuolat skatindavo klausytis muzikos (net tada, kai dar tebuvau mamos pilve!). Tikiu, kad tai prisidėjo prie mano vaizduotės ir kūrybiškumo lavinimo. Juk šios savybės rašytojui ypač svarbios.

– Kaip muzika paveikė jūsų gyvenimą?

– Mano mama buvo vargonininkė. Sekmadienio rytais bažnyčioje sėdėdavau jos pašonėje ir padėdavau perversti jos natų puslapius. Pamenu, jog tuo metu jausdavau ypatingą tarpusavio ryšį. Na, o tėtis buvo tenoras. Klausydavau jo kvarteto repeticijų žavėdamasis, kaip vos keturi balsai gali sugebėti sukurti tokią sudėtingą ir nuostabią muzikinę harmoniją. Supratau, kad muzika yra universali kalba, o jos ritmai ir melodijos visus veikia panašiai, nesvarbu, kokios tautybės, lyties ar amžiaus bebūtume.

– „Laukinėje simfonijoje“ mažieji skaitytojai ras paslėptą ne vieną mįslę, ar galite apie jas papasakoti?

– Vaikystėje dievinau įvairius galvosūkius ir mįsles. Kalėdų rytą tėvai suregzdavo man galvosūkį, kurį turėdavau išnarplioti tam, kad rasčiau dovanas. Šios lobių paieškos įskiepijo meilę įvairiems galvosūkiams, kurių rasite ir šioje knygoje. Kiekviename puslapyje paslėpiau eilę sumaišytų raidžių, kurias sudėlioję, skaitytojai atras muzikinio instrumento pavadinimą. Knygelėje rasite ir slapukę Kamanę, kuriai patinka slėptis įvairiausiose vietose (pavyzdžiui, lokio nosyje!). „Laukinėje simfonijoje“ užšifravau ir kelis slaptus kodus, bet nesakysiu kur, nes taip prarastumėte pusę skaitymo malonumo.

– Taip pat knygoje galima rasti po mažą, įkvepiančią ir padrąsinančią žinutę, koks jų tikslas?

– Taip knygos personažai, gyvūnai, dalinasi su mažaisiais skaitytojais savo išmintimi – gyvenimišku patarimu. Noriu paskatinti vaikus pagalvoti apie tam tikras vertybes – užuojautą, pagarbą, pasitikėjimą. Bei didesnius dalykus – neskubėjimą gyventi, bendruomeniškumo jausmą ir buvimą savimi. Man labiausiai patinka darbščių vabalų žinutė, kuri primena, kaip svarbu būti darbščiam, bet ir nepamiršti skirti laiko žaidimams.

– Ko palinkėtumėte „Laukinė simfonijos“ mažiesiems skaitytojams?

– Gyvename „ausinukų amžiuje“, kuomet muzika dažnai mėgaujamės vienumoje. Aš tikiuosi, kad vaikai ir tėvai šioje knygoje skambančia muzika mėgausis kartu. Nesvarbu – ar skaitydami knygą, ar pasileisdami kaip muzikinį foną. Beje, ši knyga įkvepė ir surengti keletą koncertų kartu su simfoniniu orkestru įvairiose pasaulio šalyse, kuriuos norėčiau rekomenduoti apsilankyti ir visiems mano kūrybos gerbėjams.

„Laukinės simfonijos“ įrašai studijoje kartu su Kroatijos simfoniniu orkestru: