Bėgantį dvarą besivejant

Žinomas religijotyrininkas, žurnalo „Naujasis židinys“, kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ bendraautoris, kultūros ir šiaip žaismingų esė autorius G. Beresnevičius parašė „esė romaną“ „Pabėgęs dvaras“.

Žodis „parašė“ šiuo atveju, regis, nėra labai tinkamas. Gal labiau tiktų sakyti – sudėliojo romaną iš to, kas jau buvo spausdinta „Šiaurės Atėnuose“ ir kas juodraštiniu pavidalu glūdėjo kompiuterio ir rašytojo atmintyje.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmoji dalis – bene originaliausia: tai virtinė nutikimų, kuriuose paradoksaliai traktuojami ir „mitiniai“ lietuvių žygiai, ir išgalvotos „kasdienės“ situacijos. Pagrindiniai istorijėlių veikėjai – lietuviai: labai religingi, atkaklūs, gudrūs ir karingi, o tuo pat metu - naivūs, godūs, mažai kam žinomi tamsuoliai. Stilistika „charmsiška“, kalba - barbarizmų, naujažodžių žaismė...

Trečioji dalis („Vyrai, moterys...“) - autentiškiausia. Tai esė apie vyrų ir moterų santykius, apie jų skirtumus, bandymą gyventi kartu ir apie priežastis, verčiančias išsiskirti; apie vienatvę, meilę, ištikimybę ir pan. Absurdiška, komiška kasdienybė. Ir mažiausiai aptartina.

Antroji dalis „Karalius plaukia“ (tas „tikrasis“ į knygą įspraustas romanas) daug ką primena. Visų pirma primena H. Kunčiui būdingą rašymą (provokacija, motyvacijos, išbaigtumo nebuvimas; atsiribojimas ir „kūrybos laisvė“, vis dėlto stokojanti konceptualumo). Primena L. Kerolio „Alisą stebuklų šalyje“: „trenktas“ fifaičių (fifaičiai – tai tokie veikėjai, kurie patys nežino, ar jie yra, ar jų nėra) karalystės valdovas, nori paskelbti riterių turnyrą (du šimtai juodųjų prieš du šimtus baltųjų), bet kadangi pilyje riterių niekada nėra buvę, sugalvoja surengti literatūrinį turnyrą, kuriame dalyvauja Ceremonmeisteris, Markizas Alkofribasas, Karalienė, Menestreliai ir Trubadūrai.

Knyga vis dėlto įdomi. Laisvalaikio knygelė, nereikalaujanti įtempto dėmesio – ją galima skaitinėti po gabalėlį „iš bet kur“. Kita vertus (pakartosiu lit. kritikės A. Peluritytės žodžius), „lietuvių literatūra per ilgai užsibuvo tautinės ginties pozicijoje, perdėm konservatyviai laikėsi tautinių vertybių atžvilgiu, pernelyg lėtai įsitraukia į natūralius Vakarų meno procesus“, todėl skaitant šiuolaikinę prozą (ypač – romaną), „nuolat iškyla struktūros motyvacijos, išbaigtumo ...> klausimas“. Autoriaus pozicijos nebuvimas, nenuoseklumas, fragmentiškumas, kuriam „nebūtinas intarpas“ ir pan. „žlugdo interesą užbaigti skaityti tekstą, galimybę jį traktuoti kaip vientisą...>“. Ir nė kiek neliūdna, kad praleidau vieną kitą puslapį – po metų kitų perskaitysiu... Tikrai.