Bando taikytis su pasauliu

„Manau, kad neverta žiūrėti į pasaulį visą gyvenimą“, - sako (p. 68) pagrindinis W. Genozino romano „Skėtis šiai dienai“ veikėjas - vidutinio amžiaus (46 metų) vyriškis - gana melancholiškas (kadangi yra paliktas moters), autsaideris (neturi užtikrinto pragyvenimo šaltinio) ir „gyvenimo meno filosofas“, dienų dienas slampinėjantis gatvėmis bei stebintis. Galybė smulkmenų, prisiminimų, susitikimų sulimpa į vieningą pasakojimą, kuriame nieko nesvarbaus nėra. Lygiai taip pat nėra ir nieko reikšmingo.

Šis išsilavinęs personažas ne šiaip sau slampinėja, o „dirba“ - jis yra „batų bandytojas“, todėl avi naujai sukurtus batus ir gamintojams rašo ataskaitas apie jų kokybę bei patogumą. Uždirba mažai (būtent dėl to jį paliko Liza) ir uždirbs dar mažiau – Habedankas praneša, kad ateityje už tokias pat paslaugas bus mokamas tik ketvirtis anksčiau gauto atlyginimo... Žmonės, su kuriais atsitiktinai ar sąmoningai susitinka melancholiškasis personažas, irgi daugiau autsaideriai negu galį pasigirti sėkme ar laime: Liza – mokytoja, kurią lėtinė nervų liga po dvylikos darbo metų privertė atsisakyti šios profesijos, gyvena iš pensijos; Zuzana – didelės advokatų kontoros administratorė – save laiko aktore ir vis dar svajoja vaidinti; Margot – nušiurusios kirpyklėlės kirpėja, kartu su savo įstaigėle „beveik nuolat balansuoja ant prarajos krašto“; Himelsbachas – pretenzingas, bet netalentingas, nepatikimas, nevykėlis fotografas, iš paskutiniųjų stengiasi daryti gerą įspūdį (kad ir savo paties nuopuoliui)...

Į suaugusio vyro išgyvenimų ir prisiminimų tėkmę nuolat įsispraudžia mažo berniuko figūrėlė (personažas vaikystėje) ir suvokimas, kad didžiausias turtas gyvenime – vienintelė, pamažu auganti ir turtėjanti atminties istorija... Į galvą šovusi mintis įkurti Prisiminimų ir potyrių meno institutą žmonėms, „kuriuos apėmęs jausmas, kad jų gyvenimas virto užsitęsusia lietinga diena, o jų kūnas – tik skėtis šiai dienai“ (p. 90), atsitiktinumo dėka pradeda „realizuotis“ - pirmoji naujų potyrių įsigeidžia ponia Balkhauzen... Nuobodulys – štai priežastis, vienijanti skirtingiausius žmones. Nauja patirtis – vaistas, kurio tikisi ir ponia Pakert, išgirdusi apie sėkmingą „savęs atradimo“ seansą...

Skaitytojui suteikiama proga tyrinėti dviprasmišką pasaulį: vertinamą pagal profesinius pasiekimus, uždirbamų pinigų kiekį, naudingas pažintis ir tiesiog „gyvenimą sau“ – svajojant, filosofuojant – t.y. „kaip išeina“ pagal situaciją... Atrodo, kad knygos veikėjui pagaliau nusišypso sėkmė (irgi atsitiktinai) – jis ne tik užsidirba pinigų iš instituto, kuris realiai neegzistuoja, bet priimamas dirbti į laikraštį „Kurjeris“... Vis dėlto ramybės nėra: „nerimas dėl beveik žlugusio gyvenimo perauga į susijaudinimą dėl paskutinę minutę rastos išeities“ (p. 149), o „primestas“ žurnalisto vaidmuo įpareigoja atsižadėti savęs...

Iš tikrųjų ir dirbtinumas, ir maivymasis, ir noras išsiaiškinti „su savim pačiu“ – viso labo „bandymas susikurti jausmą, jog priklausai pasauliui“. „Laimingai žlugęs“ – taip apibūdina pagrindinį knygos veikėją leidėjai...