Bando pasotinti alkį

Ne taip seniai pasirodžiusi autobiografinė A. Nothomb – belgų diplomatų dukters, vaikystę praleidusios Japonijoje, Kinijoje, JAV, Birmoje, Laose ir t.t., - prisiminimų ir pamąstymų knyga „Alkio biografija“ bene geriausiai iš visų jau išleistų lietuviškai (romanai „Pasikėsinimas“, 2002; „Gyvsidabris“, 2004; „Tikrinių vardų žodynas“, 2004; „Baimė ir drebėjimas“, 2005) atskleidžia autorės intelektualumą, drąsą, įžvalgumą ir gebėjimą kurti įdomiai suregztus siužetus.

Šįkart siužetas – tikras gyvenimas, tačiau pasakojimas išvengia schematiškumo ir tam tikro nuobodaus konkretumo. Omenyje turiu tai, kad A. Nothomb, kultūriškai ir filosofiškai apdorodama savo asmeninę patirtį, pasakojimą transformuoja į aukštesnio lygio meninį tekstą. Kitaip sakant, pasakojimą universalizuoja. O tai, kad autorė nuo pat vaikystės daug ir intensyviai skaitė, juntama kiekviename knygos puslapyje...

Atspirties pozicija pasirinkusi dvi skirtingas kultūras – Vanuatu salą Okeanijoje ir Kiniją – autorė bando įrodyti, kad natūralus perteklius, alkio nebuvimas irgi vargina, nes žmonės tampa pasyvūs ir neturi tikslo. Kaip opoziciją „pasyviam sotumui“ A. Nothomb „priešpastato“ aktyvią Kiniją – „tuščio pilvo čempionę“. Autorė teigia, kad neprilygstamas kulinarijos meno rafinuotumas kilo iš būtinybės išmokti valgyti tai, kas nevalgoma; „kinai viską išrado, viską apmąstė, viską suprato, viską išbandė. Studijuoti Kiniją, reiškia studijuoti protą. Taip, bet jie sukčiavo. Jie buvo stimuliuojami noro valgyti“ (p.15).

Aptardama kultūrų skirtumus, kuriuos teko patirti nuosavu kailiu (vienintelė baltaodė japonų darželyje; vienintelė belgė prancūzų licėjuje Niujorke; paauglė tarp raupsuotųjų; dvylikametė, demaskuojanti „Gyvosios deivės šventyklą“), A. Nothomb skaitytoją supažindina su mažametės vunderkindės (kai kurių ypatingų mąstymo galių ji neteks po nemalonaus įvykio jūroje) patologinėmis maitinimosi būsenomis (bulimija, anoreksija, potomanija; polinkiu į alkoholizmą) ir patologiniu dvasios apetitu (meilės, gražių žodžių, knygų, žemėlapių). Jau brandžios moters lūpomis autorė sako: „Alkį aš suprantu kaip siaubingą visavertės būties stoką, kaip kankinančią tuštumą, kaip ne tiek utopinės pilnatvės, kiek paprasčiausios tikrovės siekį: aš maldauju, kad ten, kur nieko nėra, kas nors atsirastų. ...> Alkis reiškia norą. Tai didesnis troškimas už patį troškimą. Tai nėra valia, kuri yra stiprybė. Juo labiau tai nėra silpnumas, nes alkis nepažįsta pasyvumo. Alkanasis yra tas, kuris ieško“ (p.19).

Mergaitė alkana pasaulio - taip galima vadinti vaikystės A. Nothomb, kurios azartiškas visa ko rijimas stulbino ir gąsdino: „Staiga mano motina pamatė ją apsikabinusią pabaisą. Ji išvydo žmogėdrą, kurią buvo pagimdžiusi, ji išvydo patį alkį su milžiniškomis akimis, kuris reikalavo patenkinti nenormalius jo norus“ (p.129).

Ir labai svarbu: geras vertimas. Na, bent jau maloniai skaitomas. O tai - ne ką mažiau malonus leidyklos „Alma littera”, pasišovusios kuo greičiau išversti viso pasaulio literatūrą, siurprizas skaitytojui. „Mediatorius“ tarp prancūzų ir lietuvių kalbų – D.Gintalas.