Baltaragio malūno byla

1945-aisiais pasirodęs „Baltaragio malūnas“, iš pradžių lyg ir susilaukęs palankių atsiliepimų, netrukus buvo izoliuotas nuo visuomenės – knyga išimta iš knygynų ir bibliotekų. „Apolitiška“, „iškraipanti lietuviškąjį folklorą“, „populiarinanti reakcinius folkloro elementus“, „užkrečianti skaitytoją mistinėmis, dekadentinėmis nuotaikomis“, „žalinga tarybiniams skaitytojams“, - taip buvo vertinamas nepaprasto grožio poetinis romanas, kurį pats rašytojas kukliai vadino apysaka (kartais - „apysaka–poema“).

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2005 metais išleista knyga „Baltaragio malūnas ir jo byla“ – dar vienas leidinys, demaskuojantis „Stalino saulės“ nušviestos epochos nykumą ir joje tvyrojusią baimės atmosferą. Knygoje: išsamus literatūrologės D.Striogaitės straipsnis, analizuojantis kūrinio parašymo aplinkybes, meninę jo vertę, įvertinantis antrosios redakcijos (1962) laimėjimus ir trūkumus; įvairių dokumentų, atsiliepimų ir recenzijų ištraukos, K.Borutos pareiškimai, laiškai, daug nemalonumų pridaręs tekstas apie Baltaragio malūno padavimo bylą, išsami bibliografija (leidimai, vertimai į užsienio kalbas, ikonografija, teatro bei kino versijos). Pagrindinis šios knygos veikėjas – knyga, kurią autorius nepaprastai mylėjo, bet turėjo realų pagrindą vadinti ją „nelaimingiausia savo knyga“.

Apie 1956-uosius rašytojas pradėjo rengti antrąją „Baltaragio malūno“ redakciją: pasakojimas išsiplėtė (atsirado net 13 naujų skyrių), joje daugiau etnografiškumo, konkretumo, veikėjų charakteriai labiau psichologizuoti, „prislopinta“ mistika ir t.t. „Ar nesugadino autorius savo poetiškojo kūrinio, taikydamas jį prie naujos epochos ir naujo meninio mąstymo, įvesdamas naujas siužetines linijas ir naujus personažus, gilindamas simboliką ir motyvaciją, dailindamas stilių ir kalbą?“ (p.246), - klausia D.Striogaitė. Ir atsako: „Pirmoji knyga gaivališka, nuosekliai romantinė, įvykiai čia kyla ir plėtojami iš vidaus, iš jausmų ir mitinės pasąmonės. Antroji – praplėsta, realistiškesnė, logiškesnė, kurianti stebuklo realumą ir tarsi besidrovinti galingų mito atšvaitų. Dvi redakcijos, bet iš tikrųjų du savarankiški kūriniai su kitokiu visumos pojūčiu, kita motyvacija ir kiek kitokia poetine raiška. Šias redakcijas ir vertinti reikėtų kaip du kūrinius“ (p.251).

Šioje knygoje pateikiama pirmoji, jau pamiršta, „Baltaragio malūno“ redakcija („normine“ yra tapusi antroji), kuria remiantis buvo sukurti Montrealio ir Šiaulių dramos teatrų spektakliai. Ir V.Kubilius pripažino tik 1945 metų variantą...

Amerikoje 1952-aisiais pasirodžiusi knyga ir pastatytas spektaklis sukėlė gyvą rezonansą – buvo parašyta daugiau nei keturiasdešimt recenzijų! Knygą recenzavo A.J.Greimas, M.Gimbutienė, H.Nagys, B.Babrauskas ir daugelis kitų, įvertinusių „Baltaragio malūną” kaip „epochinį veikalą” ir stačiusių jį šalia geriausiųjų Vaižganto, V.Krėvės ir B.Sruogos kūrinių. Bet sistema vertė autorių viešai smerkti jo knyga besižavinčius ir ją populiarinančius, tad būta K.Borutos pareiškimų, kuriuose rašytojas teigia, kad jo knyga užsienyje spausdinama be jo žinios, o rašąs jis „savo liaudžiai, o ne bjauriai tarptautinei spekuliacijai“. Tai vis labiau tolstančios ir vis sunkiau besuprantamos pokario metų literatūrinės realybės liudijimai, kuriuos reikia „mokėti“ skaityti.

Knygoje yra kompaktinė plokštelė, kurioje girdimas Montrealio lietuvių dramos teatro spektaklio „Baltaragio malūnas, arba Kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte“ audioįrašas (jame ir B.Pūkelevičiūtės bei H.Nagio balsai). Trumpai tariant, knyga nepaprastai vertinga.