Audėjos gobelenuose – kvapnūs vasaros prisiminimai

Likimo siųstas išbandymas

2009-aisiais, prieš pat Kalėdas, Labanoro Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią suniokojo gaisras. Išliko tik varpinė, statyta XVIII–XIX a. Šiuo metu bažnyčia atstatyta, o jos varpinėje-muziejuje vasaromis vyksta smagūs susitikimai ir netgi audimo edukacijos. Turistai ir Labanoro regioninio parko svečiai vasarą čia galėjo sutikti ir kvapniausius gobelenus audžiančią S.Katinienę.

Utenos rajone, Nemeikščių kaime, gyvenanti Saulė pasakoja, kad iš Labanoro miškų, Švenčionių rajono, kilusios jos mama ir močiutė. Pati Saulė gimė Latvijoje, apie 1980-uosius kartu su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsistojo Utenos krašte.

Žolynai Saulės gyvenime atsirado labai netikėtai. Visą gyvenimą dirbusi siuvėja, galiausiai suprato, kad bendravimas su įnoringais klientais jos daugiau nedžiugina.

„Tada Dievas man atsiuntė didžiulį išbandymą. Būdamas vienuolikos, mano jaunėlis sūnus pateko į avariją ir buvo prikaustytas prie lovos. Aštuonerius metus aš jį slaugiau dieną ir naktį“, – nenoriai leidžiasi į skaudžius prisiminimus Saulė ir priduria, kad turi dar ir vyresnįjį sūnų Paulių, šiuo metu besidarbuojantį Europoje.

Kadangi jaunėlis ilgą laiką gulėjo ant patalo, o Saulė turėjo juo rūpintis kiaurą parą, ji ėmė jausti ne tik fizinių jėgų trūkumą, bet ir vidinį psichologinį poreikį kažkaip save atpalaiduoti. Todėl ėmė ieškoti kūrybinių kelių nerimui išlaisvinti.

Populiariausias: takelį su varpomis Saulė tiesia ant Kūčių stalo. Sako, tuomet nereikia dėti po staltiese šiaudų. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Priešokiais prisėsdama prie kompiuterio aš naršiau po interneto platybes, ieškodama kažko, už ko galėčiau nusitverti ir kas mane išvaduotų iš depresyvių minčių. Taip vieną dieną aptikau rusų tekstilininkę Zoją Lebedevą“, – pasakoja Saulė. Susižavėjusi daugialype Zojos asmenybe, o užvis labiausiai – jos austais gobelenais iš žolių, Saulė užsimanė ir pati pabandyti.

Skausmą slopino kūryba

Dar slaugydama sūnų Saulė prisiekė, kad vos tik išeis į pensiją, iš karto įsigis kompaktiškas staklytes ir pamėgins sukurti kažką panašaus. Todėl, kai būdamas devyniolikos anapilin išėjo jos slaugytas sūnus, Saulė ilgai nedelsė. Skausmas buvo toks didelis, kad reikėjo jį slopinti tučtuojau. „Išlėkiau į Belgiją ir nusipirkau nedideles audimo stakles“, – dalijasi pašnekovė.

Senovines didžiules stakles buvo mačiusi pas močiutę kaime, tačiau gerai suprato, kad tokios į jos kambarį netilps. Tad pasirinko maždaug 80 cm pločio dvynytes stakleles. Tiesa, prieš jas pirkdama Saulė dar nulėkė į darbo biržą ir pasisakė, kad labai nori išmokti austi. Tuomet buvo nusiųsta mokytis į Elektrėnus pas tautodailininkę Onutę Patronaitienę, kuriai yra be galo dėkinga už pirmąsias audimo pamokas.

„Vis dėlto praktika – geriausia mokytoja. Kuo daugiau ausi, tuo labiau tobulėsi. Nuo to laiko, kai įsigijau stakleles, pas mane tiesių kelių nėra. Jei jau vairuoju, tai per visokias pievas ir laukus“, – juokiasi audėja, kuriai kartais tenka ir tolokai nuo namų pavažiuoti, kad rastų norimą augalą.

Ne visi žolynai tinka

Kaip žino, kurie augalai tinka austi? Bando ir žiūri. „Iš pradžių buvo visko. Juk jokios informacijos neturėjau. Būdavo, eini per lauką, kažką gražaus pamatai, atsitempi namo ir bandai improvizuoti. Vieni žolynai audinyje puikiai pritinka, kiti – ne. Ilgainiui pradėjau stebėti ir matyti viską, kas tik aplinkui auga“, – aiškino kūrybininkė, darbui naudojanti šviežius arba kelias dienas pastovėjusius augalus.

Sudžiūvusius ji naudoja tik linus, rugių ir kviečių varpas, kartais viržius. Namuose sausuolių nesandėliuoja – bijo prisivilioti graužikų. „Sykį viena klientė bėdojo, kad patiesė savo sodyboje labai gražų takelį su linais, o kai atvažiavo ten pavasarį – rado visą pelių iškultą“, – pasakoja, kaip gali nutikti.

Parsinešusi namo žolynų ji niekada nesvarsto, kokį raštą iš jų sukurs – iš karto sėdasi prie savo užtaisytų staklių ir dirba. Kaišioja augaliukus ir žiūri, kas iš to išeis. Metmenis užtaiso iš lininių siūlų, o vietoj ataudų naudoja augalus. Nors ne visada.

Idėja: S.Katinienė džiaugiasi savo kraštietės skiautininkės D.Blažienės sumanymu bendromis jėgomis pasiūti rekordinio dydžio skiautinį ir dedikuoti jį Labanoro parapijos 500 metų jubiliejui. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Prieš vienas Kalėdas norėjau stalą pasipuošti. Pagal senąją Kūčių tradiciją po balta staltiese mūsų protėviai dėdavo šiaudų… Dabar šis paprotys miestuose jau išnykęs, tad nusprendžiau išausti takelį su varpomis. Tuomet naudojau ir ataudus“, – aiškina Saulė ir priduria, kad kai audžia iš ilgakočių, pasišiaušusių, šakotų žolynų, ataudų išvis nenaudoja – tik augalus.

Moterys pirmiausia užuodžia mano takelių kvapus. Paskui smalsauja, kokios juose įaustos vaistažolės ir nuo ko jos, o jau tada ima grožėtis gobelenais.

Rekordininkė arkliarūgštė

Paklausta, kur važiuoja rinkti žaliavos savo takams ir kilimėliams, S.Katinienė mini Labanoro miškus. „Apie Uteną auga daugiau lapuočiai, o mano dvasiai reikia pušyno, eglyno… Visi žolynai prasideda išsyk po Joninių, tad nuo liepos iki Žolinės man pats darbymetis“, – aiškina uteniškė, pirmąją savo darbų parodą paruošusi per trejus metus.

Kaip ir kiekviena džiovinta žolė, taip ir jos žoliniai gobelenai linkę blukti, tad savo užsakovus Saulė perspėja: „Jei norite, kad ilgiau tarnautų, parinkite jiems tamsesnę vietą ant stalo, spintelės ar sienos, kad kuo mažiau patektų tiesioginių saulės spindulių.“

Vienas iš augalų rekordininkų, ilgiausiai išsilaikęs Saulės nuaustame takelyje, – arkliarūgštė. Katinų namuose šis gobelenas išgyveno net devynerius metus. Gal dėl to, kad moteris žinojo, kada arkliarūgštę skinti. Tarkim, šlamutį ji renka tada, kai geltonieji jo bumbuliukai dar neišsiskleidę. Jei pavėluosi – suaustas į kilimą pradės leisti pūkus.

Vadina save minimaliste

Saulės žolynų kūriniai – natūralūs. Ji nenaudoja jokių dažų ar lakų blizgesiui išgauti. Kūrybininkė pastebi, kad moterys, atėjusios į jos vedamas edukacijas, mėgsta į vieną takelį sudėti visą puokštę skirtingų žolynų. Saulė save vadina minimaliste.

„Man įdomiau paimti vieną augalą ir visą darbą nuo pradžių iki galo atlikti su juo. Tuomet labai gražiai išryškėja kilimo struktūra, faktūra. Tarkim, audimui naudojant arkliarūgštę, išeina tarsi veliūrinis gobelenas“, – aiškina S.Katinienė ir pati dažnai nežinanti visų augalų, kuriuos naudoja, pavadinimų.

Štai visai neseniai išgirdo, kad jos mėgstami, į krapus panašūs, baltai žydintys pievų žolynai yra laukinės morkos (Daucus carota) – tolimos mums įprastos daržo morkos prosenelės. Suaustos į Saulės audinį laukinės morkos atrodo labai įdomiai.

Kvapų terapija

Pavasarį pradėjusi nuo beržų, šlamučio, jonažolių, barkūno, sezoną audėja užbaigia rudens gėrybėmis. Vaikščiodama po miškus ji renka spygliuočių šakas ar mėlynių stabarėlius, iš kurių, sako, taip pat galima nuausti struktūriškai įdomų audinį.

Įvairovė: kiekvienas Saulės įaustas žolynas – vis kita gobeleno struktūra ir faktūra, o svarbiausia – grožis ir kvapas. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Atskirą pagyros žodį norėčiau tarti barkūnui, kurį tikrai žino pirtininkai. Tai viena kvapniausių pirties žolelių. Pavėdinus barkūno vanta šiltą pirties orą, joje pasklinda švelnus, vanilę primenantis aromatas“, – aiškina Saulė ir siūlo jos austą takelį su barkūnu arba beržu pasikabinti garinėje pirtyje. Bus puiki kvapų terapija!

Barkūną ji atrado atsitiktinai. Kai vasarą dirbo Labanoro bažnyčios varpinėje, pasikabino ant sienos takelį su barkūnu. Tai visi lankytojai jau už durų imdavo spėlioti, kas čia taip skaniai kvepia. Kiti net pamanydavo, kad viduje bus vaišinami arbata.

„Moterys pirmiausia užuodžia mano takelių kvapus. Paskui smalsauja, kokios juose įaustos vaistažolės ir nuo ko jos, o jau tada ima grožėtis gobelenais, – juokiasi Saulė ir sako, kad jai nesvarbu nei augalo kvapas, nei jo vaistingosios savybės. – Svarbiausia juk yra grožis, kurį tas augalas sukuria!“

Pavertė muziejumi

Paklausta, kaip iš Nemeikščių kaimo atsidūrė Labanoro bažnyčos varpinėje, kūrėja juokiasi, kad norėjo nuausti darbų planuojamai parodai. „Jei ausiu namuose – niekas manęs nematys, – tąkart svarstė ji. – Gal žmonėms irgi būtų įdomu sužinoti ar net patiems nuausti žolynų takelį savo namams?!“

Kadangi Labanoras dar nuo vaikystės buvo širdžiai mieliausias, ilgai nemąsčiusi nuvažiavo į miestelį. Kunigo šeimininkės paprašė parodyti varpinės patalpas, o jomis nenusivylusi nedrąsiai pasibeldė ir į kunigo Jurgio Kazlausko namus Saldutiškyje.

„Baisoka buvo… Bet pasakiau, kad noriu austi varpinėje. Tai gerai, sako, – daryk!“ – prisimena Saulė, prieš porą metų įkūrusi ten savo vasaros dirbtuves.

Senoje varpinėje radusi visokių nenaudojamų daiktų, moteris juos gražiai išeksponavo – padarė nedidelį muziejų. „Aš su savo staklytėmis buvau tarsi to muziejaus tęstinumas. Papasakodavau čia užsukusiems žmonėms apie varpinę, o šįmet ėmiau juos vestis ir į bažnyčią – tapau savotiška ekskursijų vadove“, – šypsosi pašnekovė.

Siuvo rekordinį skiautinį

Saulė save vadina bendruomenišku žmogumi – vienai kurti jai neįdomu. Tad šią vasarą į Labanorą ji pasikvietė dar vieną savo kraštietę – skiautininkę Danutę Blažienę. Saulė žolynus audė į nuostabiausius gobelenus, Danutė, padedama Labanoro lankytojų, siuvo milžinišką skiautinį, skirtą Labanoro parapijos 500 metų jubiliejui.

Labonoro skiautinys, papuoštas Labanoro bažnyčios nuotrauka, išėjo išties nemažas – net 3x2,25 m. Į jį susiūti 825 skiautinių gabalėliai iš daugiau nei 500 skirtingų audinių. Saulė sako taip pat nesusilaikiusi ir dalyvavusi didžiojo skiautinio kūrimo procese.

Kaip reaguodavo žmonės, bažnyčios varpinėje ir klebonijoje radę dvi triūsiančias kūrybininkes? Vieni nustebdavo, kiti susidomėję imdavo kalbinti.

„Vis dėlto dauguma lietuvių drovūs, nedrąsūs. Tad bandžiau ledus pralaužti pati. Kviesdavau prie staklių – parodydavau, kaip audžiu, siūlydavau patiems pamėginti“, – smagias prabėgusios vasaros akimirkas prisimena S.Katinienė ir kviečia per bobų vasarą būtinai aplankyti Labanorą ir Švč.Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią.

„Vien ko vertos jos stacijos, sukurtos iš senos sudegusios bažnyčios vinių! Ne pirktinių, bet kaltinių. Iš jų restauratorė Teresė Blažiūnienė sukūrė originalias kryžiaus kelio stotis. Daug austinių paveikslų sukūrė iš per gaisrą sudegusių kunigo drabužių – arnotų“, – aiškina ji.

Įvairovė: kiekvienas Saulės įaustas žolynas – vis kita gobeleno struktūra ir faktūra, o svarbiausia – grožis ir kvapas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Stebina pragmatiškumas

Paprašyta išduoti savo rudens sezono planus, Saulė atvirauja, kad jau seniai per daug į priekį nieko neplanuoja – plaukia pasroviui ir žiūri, ką įdomaus gyvenimas jai pasiūlys.

Ar daug jos pačios namuose žolynais kvepiančių gobelenų? „Nė vieno. Vos tik ką pasikabinu – bemat kažkam prireikia ir turiu padovanoti!“ – šypsosi ji.

Saulę stebina lietuvių pragmatiškumas. „Mūsų žmonės yra vartotojai. Dažnai pirmas moterų klausimas, išvydus mano gobelenus, būna, kiek ilgai jis tarnaus. Gal tai atėję iš senų laikų, kai dar mūsų močiutės viską kraudavo į kraičių skrynias?“ – svarsto S.Katinienė, labiau siūlanti džiaugtis akimirkos grožiu.

Koks pats didžiausias gobelenas, kurį pavyko nuausti? „Gal 2 m ilgio“, – bando prisiminti ir užtikrina, kad tiksliai žino patį kvapniausią – su barkūnu! Tai bene vienintelis Lietuvoje augalas, kuris išdžiūvęs kvepia lygiai taip pat, kaip ir šviežias.

Kaip į žmonos hobį žiūri vyras Algimantas? Palankiai. Ūkiniame pastate net įrengė jai dirbtuves, dar – sandėliuką žolynams, kurį gerai izoliavo, kad graužikai nepatektų. „Kai pasidaro šalčiau, pasikuriu krosnelę ir galiu sau austi. Be to, vyras sumeistravo ir stovą staklėms – nereikėjo pirkti“, – džiaugiasi geranoriška Algimanto pagalba žmona.