Atsitiktinumų Dievas

1971 m. išleista knyga „Kauliukų žmogus“, pasirašyta Luko Rhineharto slapyvardžiu (tikrasis rašytojo vardas – Geogas Cockroftas) sukėlė nemažą susidomėjimą, o pagrindinis veikėjas – „slapyvardžio“ bendravardis – sulaukė daugybės pasekėjų. Knygos leidėjai („Tyto alba“) skaitytoją vilioja užuomina, kad šis romanas kai kuriose šalyse buvo uždraustas. Na, o uždraustas vaisius, žinia, – saldesnis...

Lukas Rhinehartas (knygos veikėjas), anot jo paties, – tipiškas laimingai vedęs vyras, kurio gyvenimas „monotoniškas, nuobodus, pasikartojantis, banalus, slegiantis, netvarkingas, erzinantis“. Sėkmingai besiklostanti psichoanalitiko karjera, žmogiškos ambicijos, intelektualiniai siekiai vieną dieną pasirodo esą nieko verti (atrastas D.T. Sudzukis, Alanas Votsas ir dzenbudizmas tai tik patvirtina) ir Luką prislegia nuobodulys, kamuojantis iki tol, kol jis atranda – gal atsitiktinai, o gal neišvengiamai – Kauliukų Žmogų, kuris pakeičia Luko Rhineharto elgesį, gyvenimo įpročius. Daugelis „moralės sergėtojų“ pasakys, kad Lukas pradeda degraduoti – tiksliai, be išlygų vykdydamas Kauliukų paliepimus ir naikindamas savo ego: „Ego, mano draugai, ego. Kuo labiau aš stengiausi sunaikinti jį kauliukais, tuo labiau jis augo. Kiekvienas kauliuko persivertimas nuskeldavo gabalėlį nuo senosios savasties ir pamaitindavo augančius kauliukų žmogaus ego audinius. Žudžiau buvusį savyje psichoanalitiko, straipsnių rašytojo, gražios išvaizdos vyriškio, mylinčio žmoną vyro pasididžiavimą, bet kiekvienas lavonas buvo sušeriamas žmogėdriškam ego to antžmogiško padaro, kuriuo jutau virstąs. Kaip aš didžiuojuos esąs Kauliukų Žmogus! O juk pagrindinis jo tikslas tariamai yra užmušti bet kokį pasididžiavimą savimi. Vieninteliai galimybių variantai, kurių niekuomet neleisdavau, buvo tie, kurie galėtų mesti iššūkį jo galybei ir šlovei“ (P.135). Jei kauliukai liepia, jis privalo išprievartauti kolegos žmoną, palikti savo šeimą, nužudyti, pakeisti seksualinę orientaciją... Ir tai daro.

Žaidimas kauliukais išsklaido iliuziją, kad žmogus yra pats savo sprendimų ir poelgių lėmėjas. Veikėjas įrodinėja, kad protas, legitimizuodamas kokį nors veiksmą, visus kitus pasąmonėje glūdinčius norus ir siekiamybes „išima iš apyvartos“. Protas ir logika užgniaužia šimtus žmoguje esančių pasaulių, vaidmenų ir įpareigoja gyventi viename, griežtai reglamentuotame visuomenės modelyje. Tikroji savastis proto yra slapstoma ir nepažini net pačiam individui: „Naujos vietos ir nauji vaidmenys privertė mane aiškiau pajusti, kaip aplinkiniai į mane reaguoja. Kai žmogus būna pats savimi, paklūsta vidinei prigimčiai, nešioja įprastas jam tinkamas kaukes, susilieja su aplinka, paprastai jis nepastebi kito žmogaus elgsenos subtilybių, jis ima aiškiau jas pastebėti tik tada, kai tas kitas žmogus nebepaiso įprastų elgsenos modelių“ (P.112).

Ši knyga – neįprastos elgsenos enciklopedija, kurioje užfiksuotas „iškrypimų“ (šis žodis egzistuoja tik šiame pasaulyje), keistų norų, instinktų triumfas. Visuomenės kritika. Diskusija su religija, filosofija, vykstanti skambant juodojo humoro melodijoms, fone šmėkščiojant sekso scenoms. „Kauliukų žmogus“ gali turėti gydomąjį poveikį, tačiau G. Beresnevičius įspėja: „Nesusipažinus su Carlu Gustavu Jungu ar neturint vidutinio apsiskaitymo, skaityti nepatartina, nesulaukus trisdešimties – irgi.“