Aristavėlės dvaras atvertė naują istorijos puslapį

Kas bus kitose erdvėse, spręs mokslo komisija. Aišku viena, kad dalį jų užims muziejaus ekspozicija. Keliolika įvairiausių dvarų baldų čia galima pamatyti jau ir dabar.

"Štai čia nuostabus komplektas su rašomuoju stalu. Šalia – raudonmedžio kortų stalelis, tiesa, jo gobelenas gerokai apiplyšęs", – lėtai sukdamas ratus apie XIX a. Ašmintos dvaro lobius kalbėjo vyresnysis muziejininkas, baldininkas Vingaudas Baltrušaitis.

Kiek tolėliau akį traukė šešios ratu išdėliotos, restauracijos ir naujo gobeleno meldžiančios kėdės. Jų apsuptyje puikavosi apskritas karelinio beržo stalas.

"Vyresnieji turėtų prisiminti, kiek anksčiau kainuodavo net ir menkiausias iš šio medžio išdrožtas suvenyras. Prabangos ir kokybės kovoje karelinis beržas laimi ir prieš ąžuolą, ir prieš raudonmedį", – pirštų galiukais eksponatą perbraukė muziejininkas.

Laiptai į niekur

Žengęs žingsnį V.Baltrušaitis atsidūrė kitoje, kur kas didesnėje patalpoje. Dešinėje įsprausta į kampą žvilgsnį traukė medinė lova su balta, nėriniuota ir siuvinėta, inicialais "A.K" puošta patalyne.

Ji į dvarą atkeliavo tiesiai iš Vilniaus Verkių rūmų. Kiek tolėliau – XIX a. pirmosios pusės, herbiniais ženklais puoštas Šarnelės dvarelio bufetas, kelių metrų aukščio, marmuru puoštas veidrodis, Šarnelės dvaro pagrindinėje svetainėje stovėjęs stalas, prie kurio kadaise tilpdavo net trisdešimt žmonių.

"Aplink jį buvo nuostabaus grožio kėdės su pintomis detalėmis. Didžiausia klaida, kurią žmonės darė ir tebedaro – jų priežiūra. Šių fragmentų patvarumo garantas drėgmė. Žinoma, su saiku", – pasakojimais intrigavo muziejaus baldininkas.

Trečias jo aplankytas kambarys apstatytas tik stalais ir sėdimaisiais baldais: prasigėrusio dvarininko sofa, moderniu staleliu iš Liepojos ir Žaliakalnio staliaus dirbtuvių. Kirtus dar vienas duris prieiti arčiau kvietė įspūdinga komoda su preciziškai pagamintais spynų apvadais ir tualetinis stalelis su vartomu veidrodžiu.

Prieš atsisveikindami su rūmais, dar kartą stabtelėjome fojė, prie raitytų medinių laiptų, suprojektuotų pagal ankstesnį pastato išplanavimą ir priderintų prie patalpų vidaus apdailos.

"Taip, laiptai gražūs, bet jie veda į niekur. Antri aukštai pradėti naudoti tik XIX a. Iki tol jie būdavo tušti ir tarnaudavo kaip oro pagalvė, temperatūros ir pastato stabilumui", – ekskursiją po Aristavėlės dvaro erdves baigė V.Baltrušaitis.