Gyvenimo pradžios mokyklą išėjęs Lietuvoje, universitetus – Europoje, Jonas Mekas kuria Niujorke ir visame pasaulyje

„Aš gyvenu ir dėl to esu laimingas“, - pasakys J.Mekas.
Bet tai bus vėliau, kai išseks raudono vyno taurė ir interviu skirtas laikas.
Su J.Meku kalbamės Vilniuje, sekmadienį atidarytame ir jo vardu pavadintame vizualiųjų menų centre. Savaitę trukusi jo viešnagė Lietuvoje taip pat jau ėjo į pabaigą - kitądien laukė skrydis per Atlantą. Į Niujorką, kuriame jau kelis dešimtmečius gyvena, kuria ir garsina pasaulyje Lietuvos vardą.

- Kiekvienas atvykimas į Lietuvą Jums vis dar reikšmingas įvykis ar tiesiog kita – lietuviškoji - Jūsų gyvenimo dalis?
- Gyvenimas eina savo vaga.
Vienaip į Lietuvą žiūrėjau, kai pirmąkart po daugelio metų atvažiavau 1971-aisiais, kitaip - 1978-aisiais, paskui - 1993-aisiais ir 2002-aisiais. Viskas keičiasi: žmonės, santvarkos, poezija, kalba.
Klausausi radijo ir girdžiu, kad lietuviai šiandien per daug greitai kalba - automatiškai. Taip yra ne tik Lietuvoje. Prancūzijoje per penkiasdešimt metų kalba taip pat pagreitėjo. Žmonės mažiau galvoja, daugiau kalba.
- Gerai tai ar blogai?
- Nesu nei Dievas, nei velnias ir nesvarstau: gerai ar blogai? Aš tiktai konstatuoju.
- Ar nuo to laiko, kai ėmėte dažniau lankytis Lietuvoje, pasijutote didesniu patriotu, negu buvote iki tol?
- Aš buvau, esu ir būsiu lietuvis. Aš neturiu metro nei svarstyklių ir negaliu pamatuoti ar pasverti - daugiau ar mažiau. Tautiškumas visąlaik yra laike ir visą laiką keičiasi.

Pasaulis nuolat keičiasi

- Ką naujo pamatėte Lietuvoje šį kartą?
- Mačiau naują ir pasikeitusį Vilnių. Jis labai skiriasi nuo to miesto, koks buvo prieš penkerius metus.
- Jūsų akimis, tie pasikeitimai - į gera ar į bloga?
- Aš negaliu įvertinti. Tik matau, kad Lietuva jau įsijungusi į Europą, kad Vilniuje daug naujų pastatų, bet senasis Vilnius yra saugomas - tai yra gerai.
- Kartais mes patys pripažįstame, kad žalojame Vilnių, netausojame senamiesčio, pernelyg kišdamiesi į per amžius susiformavusį jo būvį.
- Mano nuomone, senasis Vilnius tvarkomas gana protingai. Kai kurie Europos miestai saugomi daug blogiau negu Vilnius.
Supraskime, niekas negali būti lygiai taip pat, kaip buvo vakar. Negalime visą laiką sėdėti ir saugoti, ką iš tėvų paveldėjome. Mes visi turime savo naują gyvenimą.
Viskas visados keičiasi. Technologijos, žmonių kartos - visas pasaulis keičiasi.
Tie, kurie nesikeis, bus praryti.
- O žmonės? Ar žmonės Lietuvoje labai keičiasi?
- Aš nemačiau daug žmonių Lietuvoje - tik spaudos, televizijos žmones ir tuos, kurie autografų nori. Aš tik pasirašinėjau, atsakinėjau į klausimus, o tai nieko bendro neturi su žmonių matymu. Tai yra visai kita teritorija.
- Ar jūs per visą gyvenimą gerai jautėtės tame sparčiame kitime?
- Nėra prasmės preparuoti savo būseną, būti „už“ ar būti „prieš“, nes negali sustabdyti ar pakeisti - pasaulis vis tiek keičiasi.
Reikia tiesiog pasaulį priimti ir padėti jam keistis. Žiūrėti, kad keistųsi kiek galima geriau, kad nesiristų žemyn, bet kiltų.
Reikia būti kartu su pasauliu - būti to keitimosi dalimi ir nekaišioti pagalių į ratus.

Lietuvybė - nematuojamas dydis

Menui reikalingas menininkas

- Daugelis jaunų kūrėjų yra pasimetę, svarsto, kas atsitiko su menu? Ar šiandien dar gali egzistuoti nekomercinis menas?
- Menas visados yra menas. Jeigu jis komercinis, tai jau pritaikomasis. Amatas, verslas, kuris siekia sukurtą produktą parduoti.
- Kokią įtaką menui daro tai, kad jam sukurti reikalingi pinigai?
- Jau sakiau, kad menas arba yra, arba jo nėra.
Menui sukurti reikalingas menininkas ir nieko daugiau. Menininkų visados mažai. Negali dirbtinai prigaminti tų meno žmonių ar judėjimų.
- Ar yra elitinis menas ir menas liaudžiai?
- Nėra tokio dalyko kaip elitinis menas. Yra tiktai menas, sukurtas prieš penkiasdešimt, šimtą, du šimtus ar tūkstantį metų. Yra tiktai laikotarpio ar stiliaus klausimas.
Kai kuriuos menininkus ir jų kūrybą žmonės priima lengviau, nes daugiau apie juos žino. O naujųjų dar nežino.
Pavyzdžiui, iš Jurgio Mačiūno Lietuvoje juokėsi, sakė, kad jis juokdarys. Tie, kurie susipažinę su jo kūryba Europoje ir kitur, pripažįsta jį kaip vieną didžiausių XX amžiaus menininkų. O Lietuvoje jo dar ir šiandien nepažįsta, todėl galima juoktis.
Tačiau kai kas juokiasi ir iš Dievo.
Aš nesijuokiu.

Antologijos katė ir filmai

-Kas dabar dedasi Antologijoje? Ar daug žmonių lankosi?
- O, turime dvi sales ir kiekvieną dieną rodome filmus, po penkias, šešias ar net septynias skirtingas programas.
- Ar atvažiuoja lietuvių?
- Taip, gana daug - daugiausia studentų. Tie, kurie studijuoja universitetuose, atvažiuoja, aplanko mane. Labai dažnai.
- Paskutinis gandas - kad susirgo garsioji Antologijos katė.
- Mirė, ji jau sena buvo. Katės turi septynis ar devynis gyvenimus, bet, galų gale, jos vis tiek miršta.

- Filmai „365“. Ar Lietuvoje būdamas juos taip kasdien dėdavot į internetą?
- Taip. Šiemet kasdien padarau po trumpą trijų-dešimties minučių filmuką ir jį išleidžiu. Kaip tik šiandien internete yra mano filmas apie Antologijos katę. Kaip mes visi kartu suėjom jos palaidoti...

Žinojo, kad negali sugrįžti

- Ar tikite likimu, atsitiktinumu ir kitais panašiais dalykais?
- Nereikia jais tikėti ar netikėti. Bet... ką turėjai galvoje, kai sakei „Likimas“?
- Kažkada gavote iš gyvenimo žiaurų smūgį - drauge su broliu buvote atplėšti nuo Lietuvos. Staiga nublokšti į visai kitą, svetimą erdvę savo gyvenimą realizavote taip, kad dabar viskas gerai? Ar likęs Lietuvoje būtumėte tapęs tokiu Jonu Meku, koks esate šiandien?
- Niekas neatsitinka staiga.
Aš žinau, kas būtų su manim atsitikę. Lietuvoje dirbau prie pogrindinių laikraščių prieš sovietus ir prieš vokiečius. Mano mašinėlė, su kuria buvo rašoma, buvo pavogta - žinojau, kad turiu pranykti. Kai 1971 metais aplankiau motiną, ji pasakojo, kad slaptoji sovietų policija dar visus metus laukė krūmuose, kada pareisiu į namus.
- Ar Amerikoje lydėjo tas jausmas, kad Lietuvoje jūsų kažkas visąlaik tyko?
- Žinojau labai aiškiai, kad negaliu grįžti į Sovietų sąjungą, kas manęs laukia sugrįžusio.

Sako esąs apsėstasis

- Esate kultūros žmogus, kūrėjas. Ar tai nėra pati didžiausia gyvenimo ar likimo dovana, kad tapote menininku, o ne, tarkim, politiku. Juk politika yra labai greit gendantis produktas, o kultūra - amžinas. Menininkui gyvenimo saulėlydyje nereikia gailėtis to, ką darė. Jis darė tai, ko žmogui visada reikia.
- Politikai yra komediantai. Aš nieko nesigailiu, ką esu padaręs.
- Vadinasi, teisingai pasirinkote?
- Aš nepasirinkau. Kažkas mane pasirinko.
- Kas tas kažkas?
- Poezija, literatūra, kinas. Aš nepasirinkau. Jie patys atėjo. Aš esu ...apsėstasis.

Spėjo užaugti Lietuvoje

- Kaip gerai ir giliai pažįstate Lietuvą? Ne Vilnių, bet Lietuvą?
- Gana gerai pažįstu. Galbūt geriau negu daugelis lietuvių.
Kai palikau Lietuvą, buvau nebe vaikas. Aš jau buvau labai įsivėlęs į Lietuvą. Lietuva yra iki giliausių mano gyslelių - ir galvoje, ir širdyje, ir pirštuose. Visame kame.
- Šį rudenį teko laimė bendrauti su Jūsų broliu Adolfu. Kalbėjome apie tai, kad iš Lietuvos išvažiavote labai jauni.
- Ne tokie jauni: man buvo 22-eji, brolis - trejais metais jaunesnis.
- Užjūriuose iš karto ėmėtės gana brandžios, įvairiapusės kultūrinės veiklos, lyg būtumėt telaukę tinkamo momento pasireikšti. Vadinasi, spėjote užaugti Lietuvoje?
- Taip, užaugau Lietuvoj. Pradžios mokyklą, o plačiąja prasme tai – gyvenimo mokyklą baigiau Lietuvoje. Mano gyvenimo universitetas buvo Europoje, mano darbai buvo ir yra Niujorke ir visame pasaulyje.
- Ką Jums reiškė tai, kad iš Lietuvos išvažiavote ne vienas, bet su broliu?
- Aš tada nusprendžiau, kad reikia išvažiuoti abiem, nes nežinia, kas gali atsitikti. Amerikoje mes nutarėme būti kartu, arti vienas kito. Mums pavyko - esame tikrai artimi.
- Didelis dalykas, kad galite taip pasakyti po daugelio metų.
- Tai stebuklas.

Dėkingas angelams ir pasauliui

- Kaip pavyksta išlaikyti tokią gerą nuotaiką ir gyvenimo džiaugsmą?
- Esu dėkingas visiems angelams ir visam pasauliui.
- Kartais atrodo, kad visi angelai jau išskrido iš Lietuvos: raukomės, dejuojam ir verkšnojam su reikalu arba visai be jokio.
- Naujoji karta, tie jauni žmonės, kurie mane aplanko Amerikoje ir kuriuos sutikau čia - vieninteliai tie jauni - neverkšlena. Jie yra kitokie.
Kai kurie dar skundžiasi, kad vyresnioji, akademiška, sovietinė karta dar per daug turi įtakos ir valdžios.
Sakau jauniems, kad mirtis viską ištaisys ir išgelbės. Sakau, kad akademikai, kaip ir visi kiti senieji, išmirs, tada jūs būsite laisvi ir kursite kaip norėsite.
Mirtis, kaip Šventas Pranciškus sakė, yra mūsų sesuo. Manau, kad kartais - labai reikalinga sesuo.
- Jaunimui reikia pripažinimo.
- Nereikia. Reikia dirbti ramiai savo darbus, jei žinai, kas esi.

Rojų reikia užsidirbti

- Vienas gražiausių ir žinomiausių jūsų filmų „Rojus dar neprarastas“. Kas jį inspiravo?
- Matai, rojus neduodamas už dyką. Reikia stengtis, reikia būti, reikia dirbti. Daug tūkstančių metų buvo poetų, mokslininkų, šventųjų ir kitų, kurie dirbo, kurie pašventė savo gyvenimą tam, kad žmonija būtų subtilesnė nei paprastai yra.
Mūsų pareiga, mano pareiga yra jų neišduoti, bet padėti ir tęsti jų darbą toliau - tobulinti žmogų ir žmoniją.
- Jūs dažnai sakote, kad svarbiau yra matyti tuos dalykus, kurie atrodo nereikšmingi. Ką turite omenyje?
- Subtilius dalykus. Mes dažnai kalbame apie kraują, apie širdį, savo mintis, sielą. Kraują pamatome tik susižeidę. Nekalbant jau apie sielą, mintis, galvojimus, smegenis. Svarbiausia, ką mes turime, yra beveik nematoma - mūsų mintys, jausmai. Juos reikia tobulinti, kad būtų subtilesni, skaidresni, lengvesni..
Žiūrėk, poezija yra beveik nematoma. Raidės ant puslapio yra žodžiai, bet poezija yra už jų. Neapčiuopiama, bet jaučiama ir gyva.

Laimingas, kad gyvena

- Kokios mintys lydi Jus kaskart, kai skrendate į Lietuvą ir grįžtate iš jos?
- Jokių ypatingų. Čia atsidarė meno centras. Aš čia turėjau būti, todėl atvykau. Be reikalo neskraidau niekur - neturiu laiko.
- Ar laimingas, kad neturite laiko?
- Aš laimingas ne todėl, kad neturiu laiko.
Aš laimingas, kad esu gyvas. Kad gyvenu - galiu išgerti ir padainuoti, ir pašokti su draugais.
Aš gyvenu ir dėl to esu laimingas.

Didžiausias apdovanojimas - meilė

J.Mekas – poetas, prozininkas, kritikas, antiholivudinio kino kūrėjas. Būtent ši veikla jam pelnė pripažinimą pasaulyje ir užtikrintą vietą XX amžiaus kultūros ir meno istorijoje.
Į XXI amžių J.Mekas įžengė nemažindamas gyvenimo tempo ir kūrybos užmojų. Amerikoje įkūrė žurnalą „Film Culture“, sukūrė daug kino juostų mėgėjiška kino kamera, nematydamas esminio skirtumo tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo, tarp dokumentikos ir vaidybos. Susilaukė daugybės apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, pelnė Los Andželo kino kritikų asociacijos, Niujorko kino kritikų sąjungos, Tarptautinės dokumentinio kino asociacijos ir Piero Pasolini apdovanojimus.
Niujorke įkūrė Antologiją - filmų archyvą, kuriame sukaupta unikali retų eksperimentinių ir klasikinių filmų, turėjusių įtakos pasaulio kinematografo raidai, kolekcija. Ji atvira ir rodoma žiūrovams.
Lietuvoje J.Meko nuopelnai įvertinti ordino „Už nuopelnais Lietuvai“ Didžiuoju Kryžiumi, Valstybine kultūros ir meno premija. Neoficialiai - didžiule žmonių meile, kaskart apgaubiančia į Lietuvą sugrįžtantį kūrėją.
Į Niujorką J.Mekas išvyko su lietuvišku pasu - išimties tvarka jam suteikta Lietuvos pilietybė. Anot paties kūrėjo, Lietuvos pilietybę tik atgavo, nes niekados nebuvo jos atsisakęs.
„Buvau, esu ir būsiu lietuvis“, - sakė gruodį 85-ąjį gimtadienį švęsiantis J.Mekas.