Apie gyvenimą uolose ir keliones pėsčiomis

Mama galvojo, kad praeis

Į klausimą, kaip atsidūrė Birmoje, Pija atsako lakoniškai: „Nuskridau lėktuvu.“ Prieš penkerius metus į kelionę ji leidosi turėdama bilietą į vieną pusę ir nuojautą, kad gali nutikti taip, kad pasirinks budistų vienuolės kelią. Taip ir nutiko. Į nežinią leistis nebuvo baisu, bet sunkumų teko patirti – tiek fizinių (kitoks Birmos klimatas ir maistas), tiek emocinių (reikėjo priprasti prie kitos kultūros, gyvenimo būdo). „Kūnui prisitaikyti nepaprasta. Pradžioje buvo lengviau, buvau jaunesnė, kūnas buvo sveikas. Ilgainiui apsilpsta visa sistema. Šaltį mūsų kūnas pakelia lengviau nei „pirtį“, iš kurios negali išeiti“, – pasakoja Pija.

Kaip praktika pakeitė jos santykį su kančia? Vienuolė šypteli: „Vienos kančios sumažėja, kitos  išryškėja. Nuo savęs nepabėgsi. Turiu draugų, kurie sako: „Norėčiau taip, kaip tu…“ O aš matau, kad jie kenčia, ir sakau: „Nuėjus į vienuolyną, nusiskutus galvą ir persirengus nuo savęs nepabėgsi.“ Daug metų meditacija Pijai atrodė prasmingiausia praktika. Kai pagalvojo, o kodėl užsiimti kažkuo kitu, visa kita tarsi nebeteko prasmės. Jos kelias vienuolystės link buvo palaipsninis, tad jos pasirinkimas artimųjų labai nešokiravo. „Mama pradžioje galvojo, kad aš čia kažkokį naują dalyką susigalvojau, kad pabūsiu ir praeis. Kol kas nepraėjo“, – juokiasi pašnekovė.

Nori duonos – valgai ryžius

Didelių išbandymų kelio pradžioje nebuvo: ,,Birma man tuo ir patinka: atvažiuoji, nori medituoti – medituok. Vienuolynai mielai priima, sąlygas sudaro – tu tik būk laimingas.“ Hierarchija ir nusižeminimas vienuolei pasirodė būdingesnis Vakarų vienuolynams. Nors pati viešėjo tik keliuose,  šokiravo ten pastebėta sistema, kai pradžioje kelerius metus turi sunkiai padirbti, o tada jau gali truputį ir pamedituoti. „Įžadus priėmiau tam, kad medituočiau. Darbus ir meditaciją juk galima suderinti“, – sako Pija. Pasak jos, Birmoje sistema išsigrynino per šimtmečius: vienuoliai ten labai palaikomi pasauliečių. Pastarieji su džiaugsmu ateina į vienuolyną, kad padėtų nudirbti paprastus darbais: pagamintų maisto, suremontuotų pastatus. Vienuoliai užsiima studijomis ir raštų mokymusi arba meditacija. Vakaruose – kitaip. Vienuoliams dažnai viskuo rūpintis tenka patiems.

Birma persmelkta budizmo dvasios. Pasauliečiai užsuka į vienuolynus aukoti, medituoti, pasiklausyti paskaitų. „Davusi įžadus, tupėjau vienuolyne. Į žmones išeiti pradžioje buvo tikras šokas. Vėliau pripratau“, – pasakoja Pija. Be to, reikėjo išmokti gyventi iš aukų – vienuolyne valgai tai, ką duoda. O kas jei norisi kažko kito? „Aišku, kad norėjau lietuviškos duonos, kas nenorės“, –  juokiasi vienuolė. – Bet susitaikai ir valgai ryžius.“ O kas jei sušlubuoja sveikata? Daug kas priklauso nuo vienuolyno ir mokytojų, bet Pijai sunegalavus pasisekė: viena moteris maistą jai gamino specialiai. Vienuolė vegetariškai maitinosi daugiau nei 20 metų, nors, tiesa, Theravados tradicija leidžia viską. „Ir pats Buda nebuvo vegetaras. Valgyti turi tai, ką žmonės paaukoja“, – aiškina ji. Tiesa, Birmoje aukų tiek, kad dažnai gali net ir rinktis.

Be pinigų gyventi paprasta

Birmoje mokytojas Piją net barė už vegetarizmą, bandė įtikinti bent kiaušinį suvalgyti. Neįtikino. Tačiau atvažiavus į Ispaniją po kurio laiko mėsą valgyti teko tiesiog iš dėkingumo. Žinoma, tą auką galima perleisti kažkam kitam. Pavyzdžiui, gavusi sumuštinį Pija lašišą atiduoda katinams, o sau pasilieka duoną su sviestu.

Gyventi be pinigų, pasak vienuolės, labai paprasta. Be to, pradedi stipriai jausti priežasties ir pasekmės ryšį. „Turiu daug draugų, kurie labai remia ir palaiko. Yra ir tokių, kurių gyvenime nesu sutikusi, bet jie man yra nupirkę lėktuvo bilietus. Būna, kad ne tik nuperka, bet dar ir parašo, kad jei tik kažko reikės, netylėčiau“, – pasakoja Pija. Iš kur tas noras aukoti? „Žmonių yra įvairių, bet jei nesi gobšus, dalytis smagu“, – pastebi ji. Būna ir taip, kad aukoja žmonės, kurie patys norėtų būti vienuoliai, bet jiems to neleidžia aplinkybės arba prisirišimai. Pasak Pijos, jiems tai gali net atrodyti kaip investicija su viltimi, kad ir patys ateityje arba kitame gyvenime padarys tą patį.

Lietuviai apsimeta, kad nemato

Gal vienintelė vieta, kur niekas nieko neklausia, – Lietuva. Žmonės apsimeta, kad nemato.

Pasikalbėti vienuolę sustabdo tiek Ispanijoje, tiek ir Anglijoje. „Žmonėms smalsu, jie mato mūsų uniformą, – šypsosi Pija. Kai kuriems įdomu pašnekėti, kiti prašo pamokyti medituoti. „Gal vienintelė vieta, kur niekas nieko neklausia, – Lietuva. Žmonės apsimeta, kad nemato“, – sako Pija. Azijoje vienuoliai su dubeniu keliauja nuo durų iki durų. Žmonės ten pasiruošę – vienuolių laukia kiekvieną rytą. Europoje tokios tradicijos nėra. „Bet paprašaikų juk yra visur“,  – šypsosi Pija.

Vilniuje Pija aukas rinkti bandė tik kartą. Vienas jaunuolis davė maisto, pakvietė arbatos, o jauna mergina – puskepalį duonos ir sūrio. Nuliūdino tik viena senutė: „Paklausė, kam aš čia taip. O aš jai sakau – valgyti. O ji man: „Niekada, nė už ką neduosiu!“ Tačiau iš gestų vienuolė suprato, kad senutė tenorėjo pasakyti, jog valgyti norisi ir jai, kad ir ji galėtų taip stovėti, bet to nedaro. „Man buvo šiek tiek skaudu už Lietuvą. Kitose šalyse taip nemačiau. Ispanijoje gyvename prie skurdžiausio Almerijos rajono. Aukų einame rinkti į vietinį turgų. Žmonių dosnumas ten – nepamatuojamas, jie labai rūpestingi“, – pastebi vienuolė.

Sustabdyti dykumos plitimą

Ispanijoje Pija atsidūrė po to, kai ten, Almerijos uolose, apsigyveno jos draugė. Bičiulė vienuolė išvykusi iš Birmos Europoje ieškojo vietos, kur galėtų ilgėliau pabūti, pamedituoti. Tačiau visur reikėjo arba mokėti, arba sekti vienuolyno mokytoju – to daryti vienuolė nenorėjo. Pagalvojo, kad kalba ispanų kalba, kad ten šilta ir žmonės tikriausiai iš bado numirti jai neleis. Mama vienuolei nupirko autobuso bilietą, ji išvažiavo. Rinkdama aukas Pijos bičiulė maisto gavo daugiau nei reikėjo išgyvenimui, o bevaikščiodama po apylinkes rado dar ir labai gražią vietą. „Dabar ten norime įrengti meditacijos centrą: labai kuklų, kad ten galėtų apsistoti paprasti žmonės. Gal vėliau galėsime sau leisti ir tekantį vandenį bei elektrą. Nors elektra gal ir nereikalinga, užtektų vandens siurblio, saulės baterijos“, – svarsto ji.

Vietovę vienuolės nori ne tik skirti meditacijai, bet ir apželdinti, mat ji yra dykumos plitimo zonoje: „Turime miško viziją, norime sukurti rojų be elektros.“ Gyventi vienuolės žada uolose, tad statyti nieko daug nereikės. Greičiau – kasti. O šiems darbams atlikti tikisi sulaukti pagalbos ir iš savanorių. „Norime kuo mažiau paveikti gamtą, padėti jai atsigauti“, – aiškina Pija.

Prabangios uolos ir laukinis gyvenimas

Almerijoje vienuolės gyveno uolose, netoli miesto. „Ten – kaip viešbutyje: uolas išbalinome, jos atrodo kaip koks hobito namelis. Turime kelis kambarius. Kuo gilesnė uola – tuo geriau laikosi temperatūra. Tai ir yra pagrindinis pranašumas“, – pasakoja Pija. Vienuolės susinešė žmonių išmestus baldus, įsirengė net virtuvę su dujine virykle. Paskutinius kelis mėnesius iki kelionės į Birmą vienuolė praleido kalnuose, toje žemėje, kurioje planuoja įkurti centrą. „Ten nėra nieko, gyvenimas laukinis: gyvūnai, gamta, tyla, naktį – žvaigždės“, – paaiškina pašnekovė. Net vandenį vienuolėms tenka atsigabenti iš kitos uolos.

Ispanijoje pėsčiomis Pija yra nuėjusi šimtus kilometrų, ateityje planuoja eiti ir Camino de Santiago keliu, o vasarą gal net nužygiuoti nuo Klaipėdos į Rygą. Nors ėjimas ir klajojimai taip pat yra viena iš meditacijos formų, ypač populiarių Tailando asketinėse praktikose, ypatingos prasmės savo pasivaikščiojimuose Pija įžvelgti nebando: „Man tiesiog patinka pasivaikščioti, be to, tai yra laisvė. O gal laisvė ir yra laimė?“

Namai vienuolei – Lietuva. Vis pastebi, kaip lygina svetur augančias pušis su tomis, kurios namuose. Tačiau kol kas sugrįžti negalėtų. „Labai šalta, ypač plika galva“, – juokiasi ji. Be to, Lietuvoje būtų sudėtingiau išgyventi be pinigų, reikėtų paramos. Paklausta, koks nepraktikuojantiems gali būti mažiausias žingsnis nušvitimo link, vienuolė sako: „Laikytis moralės principų, nekenkti sau ir kitiems bei kiek įmanoma padėti.“

Theravada – Pietryčių Azijoje paplitusi budizmo praktika ir mokymas. Budizmas skirstomas į dvi pagrindines grupes: Mahayana ir Theravada. Dzen, chen ir tibetiečių budizmas seka Mahayanos tradicija. Skirtumas – idealas. Theravados praktikų tikslas yra tapti Budos mokiniu, pasiekti tai, ką gali pasiekti jo mokinys. Mahayanos tradicijoje siekiama tapti Buda. Tiek Buda, tiek jo mokinys gali pasiekti kančių pabaigą. Tačiau Buda turėjo dar ir unikalų gebėjimą mokyti bei matyti, koks mokymas padės skirtingiems žmonėms greičiausiai išsilaisvinti iš kančių. Daugiau informacijos theravada.lt.

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.