Apie apskritąjį nulį, arba Sunaikinimą iš pamatų

Šiuolaikinį šokį (tokį, kuris kasytų man smegenis) atradau ne kaip tipinis kaunietis, t. y. ne „Auros“ šokio festivalyje, o kaip tipinis vilnietis – festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Tiksliau, festivalyje organizuotų kūrybinio rašymo apie šokį dirbtuvių „NE[w]kritika“ metu.

Kontempliuoti šokį tikrai nėra lengvas užsiėmimas, bet, jei erdvė, kurioje kontempliuoja rašantysis ir šokantysis, sutampa, pasidaro labai įdomu. Būtent taip tą vieną pirmųjų kartų man ir įvyko su M. Pinigio ir Manto Stabačinsko, dviejų tuo metu (ir atrodo, kad vis dar) ryškiausių vyriškų šiuolaikinio šokio figūrų Lietuvos scenoje, spektakliu „ID: nr-688e“ (vėliau pervardytu į „ID:D&G“).

Tąkart turbūt visi trys jautėmės panašiai: jaudinančiai, gal net pergalingai debiutavę: jie – kaip nuo „Auros“ šokio teatro nebepriklausantys ir savarankiškai mąstantys choreografai, aš – kaip pagaliau parašęs išties neblogą šokio spektaklio kritiką („Herojai mirė, tegyvuoja herojai“, publikuota 2014 m. gegužės 21 d. portale dance.lt). Gal ir gerai, kad greitai nusileidome ant žemės ir grįžome prie geros senos lietuviškos savikritikos – jiedu pakeitė daugiau nei pusę spektaklio, o aš, man atrodo, kuriam laikui nustojau rašyti. Iki šiol su šypsena prisimenu šią istoriją. Ypač dabar, kai, praėjus beveik trejiems metams po tos herojiškos premjeros, nusprendžiu pakalbinti tą patį M. Pinigį, kuriam 2016-ieji nepašykštėjo kūrybinių užtaisų, pribrendusių premjerų ir gausių gastrolių (daugiau užsienyje nei Lietuvoje). Dar dėl visa ko galima pridurti, kad prieš kelias savaites jis buvo išrinktas 2016 m. Kauno menininkų menininku. Nesistebėkite, kad nėra klausimų, o tik atsakymai.

Kaunas turi didelį potencialą. Daug didesnį kultūrinį potencialą, nei manoma.

ID:LT

Atsivėrusios galimybės keliauti į užsienį stipriai keičia Lietuvos teatro veidą. Takoskyra tarp šokio Lietuvoje ir kitur mažėja. Darbai ir tendencijos tampa panašūs. Kultūriniai skirtumai ryškesni tarp kontinentų, pvz., Kinijos ar Afrikos šiuolaikinio šokio tradicijų. Kalbant apie europietišką kontekstą  takoskyra mažėja. Tik galbūt mums vis dar trūksta daugiau drąsos ir laisvumo. Bet gal tokia ir yra ta lietuviška (šokio) tapatybė – stabdome save, ribojame. Norisi drąsesnio požiūrio.

Kartos 

Mūsų karta tarsi siekia pasipriešinti mokyklai ir teatro tradicijoms, su kuriomis augo, mūsų veikla tarsi automatiškai manifestuoja viską, ką darėme iki tol. Atsiranda visai kitas žodynas, judėjimas. Mūsų karta yra konkretesnė. Mes renkamės savo apimtimi mažesnius ir kuklesnius klausimus ir temas, bet juos išnagrinėjame, o vyresnioji karta yra įpratusi užsikrauti pernelyg abstrakčias ir filosofiškas temas. Mes atvirai stengiamės nuo to bėgti. Nebekurti tais pačiais pagrindais – daryti iš esmės kitaip, nei darė ar tebedaro jie. Vis daugiau lietuvių studijuoja geriausiose šokio mokyklose Europoje. Po kokių ketverių penkerių metų, jeigu tik tie šokėjai sugrįš į Lietuvą, atsiras naujas šiuolaikinio šokio braižas. O mes dar esame ta karta, kuri kuria iš refleksijos, savotiško atkartojimo, kas vyksta užsienyje. Jaunoji karta jau yra dalis to konteksto.

Kaune jaučiuosi labai puikiai. Kaunas yra idealus miestas tapti kultūros sostine.

Politikos mokslai 

Politikos studijos mano gyvenime atsirado netikėtai man pačiam. Baigdamas mokyklą norėjau stoti į aktorinį, bet aštuoniolikos metų, kaip ir dauguma, nelabai žinojau, ką iš tikrųjų noriu veikti gyvenime. Dar ir tėvai padarė įtaką, vis klausdami: „ką tu iš to aktorinio?...“ Kadangi mokiausi gerai, pradėjau galvoti apie tokią specialybę, kuri būtų ganėtinai plati. Man visada patiko antikos istorija. Aukštąjį mokslą įsivaizdavau panašiai kaip antikos mąstytojų aprašytą. Todėl išsirinkau mokslą, kuris tarsi plačiausiai aprėpia visus pasaulyje vykstančius procesus. O teatras visada buvo šalia. Tada kartu su šokio teatru „Aura“ mano gyvenime atsirado šokis.

Apie spektaklį „ID:D&G“

Suvokimui, apie ką apskritai Lietuvoje gali kalbėti šiuolaikinis šokis, ID:D&G tikrai davė daug. Ne paslaptis, kad vis dar gyvename valstybėje su labai stipriai reiškiamomis nacionalistinėmis ir homofobiškomis nuostatomis. Šis spektaklis buvo savotiškas akibrokštas visuomenėje vyraujančioms normoms ir temoms – vyriškumo, seksualumo, patriotiškumo dogmoms, tiek protestas prieš nusistovėjusias tradicijas lietuviško šokio pasaulyje. Kartais matai, kad žmonės stebi atsitraukę, kad bijo priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Su šiuo spektakliu atlikome savotišką sociologinį tyrimą. O pradžioje atrodė, kad tai tiesiog bus spektaklis apie dešimt litų.

Naujas vidinis žmogeliukas 

Su M. Stabačinsku kuriame naują spektaklį, kuris vadinsis „Meeting Meat“. Tai spektaklis apie vidinį žmogeliuką, sėdintį tavo viduje. Dažnai elgiamės taip, kaip iš tavęs tikisi ir reikalauja visuomenė. Priešingai nei tas vidinis žmogeliukas. Bandysime prisikasti iki jo. Visuomenėje tiek daug netikrumo, netikrų veidų, netikrų poelgių, scenoje tiek daug netikrų judesių. Dažnai matai vaizdą, kuris yra kažkoks netikras, fake‘as. Tad spektaklis apie visa tai. Turėtų pasirodyti šį rudenį.

Žiūrovai

Vilniaus žiūrovas, kadangi sostinėje nemažai šokio renginių, yra reiklesnis ir jį sunkiau įtikinti, kad tu čia scenoje darai kažką svarbaus. Užtrunka laiko, kol iki jo prisikasi. Kaune jaučiamas šiltesnis ir artimesnis pačių žiūrovų buvimas tarpusavyje. Atrodo, kad Vilniaus žiūrovas yra individualistas, o Kaune žiūrovai yra tarsi visi susiję, ne po vieną atėję. Tarsi susiformuoja bendruomenės jausmas. Klaipėdoje žiūrovas nenuspėjamas. Premjera ar dešimtą kartą rodomas spektaklis – tai nieko nereiškia. Salė gali būti tuščia per premjerą, o kartais ir per dešimtą kartą rodomą spektaklį būna pilnutėlė. Labai stichiška publika.

Kaunas – (nebe laikinoji) sostinė 

Kaunas turi didelį potencialą. Daug didesnį kultūrinį potencialą, nei manoma. Labai norisi, kad Kaunas pakeistų savo tapatybę. Visų pirma, laikas pakeisti tą laikinumo sąvoką. Žmonės tarsi linkę gyventi pagal šitas sąvokas. Tarsi būti nuolatinės laikinumo būsenos. Tarsi nežinoti, kur mes einame. Dar turime buvimo amžinai antram sindromą. Mes esame centre, bet to neišnaudojame. Tarsi patys bijome patikėti, kad galime pasiekti labai daug. Man pačiam keliaujant labiausiai patinka antri treti pagal dydį miestai. Jie turi savo unikalumą, visai kitokią dinamiką. Tokie miestai turi tą laisvės pojūtį, kai gali nuo visko atsitraukti, bet ir būti kultūriniame centre. Tokiuose miestuose ir norisi gyventi. Kaune jaučiuosi labai puikiai. Kaunas yra idealus miestas tapti kultūros sostine.

Menininkų menininkas 

Titulų ar laimėjimų neturiu daug. Menas ir kultūra – ne sportas, bet vien jau būti kažkur nominuotam – geras jausmas. Būtent tada pradedi jausti tą sportinį azartą ir norėti laimėti. Kadangi nesu tikras kaunietis, ši nominacija mane labai pamalonino, tai tarsi įprasmina mano buvimą Kaune. Vertinu, nes tai savotiškas įrodymas, kad mane laiko miesto kultūrinio gyvenimo dalimi, kad tai, ką darau ir kuo gyvenu, yra svarbu.

(G)round zero

Tai yra motyvacinis užtaisas. Norėjome sukurti spektaklio formatą, kuris ne kiek stengtųsi teigiamai ar neigiamai pažiūrėti į temą, ar ką analizuoti, bet tiesiog motyvuotų keistis. Idėja gimė žiūrint įvairius motyvacinius „YouTube“ vaizdo įrašus. Norėjosi sukurti motyvacinį spektaklį, kad po jo žmogus norėtų kažką savyje pakeisti. Šiame spektaklyje išreikalavome iš savęs labai daug to, ko nesame darę anksčiau. Norėjome išsinerti iš tų savo senų marškinių, prie kurių tave visi įpratę matyti vienodą. Todėl ir atsirado toks naujas, man pačiam nebūdingas įvaizdis – plika galva, barzda. Šis spektaklis mums labai brangus tuo, kad jis orientuotas į procesą. Labai vertiname kiekvieną repeticiją. Daug įpročių stengėmės pakeisti. Žmonės bijo keistis, nedrįsta, galvoja, ką kitas pagalvos, – norėjome į visa tai spjauti ir suteikti drąsią motyvacinę-emocinę dozę. Iš kitos pusės tai tarsi refleksija mūsų kaip posovietinės kartos. Kai, vos atsiradus kažkokiam naujam daiktui, filmui ar dievukui, tampi to apsėstas, meti viską ir neriesi iš kailio. Šituo spektakliu norėjosi išleisti tą vidinį vaiką. Ground zero reiškia sunaikinti iš pamatų, o round zero – apskritą nulį. Mes rizikuojame tapti kažkuo ir nebijome, kad bet kada galime tapti tuo apskritu nuliu.

Kažin, jeigu šio interviu klausimus būtų atsakinėjęs ne šokėjas, choreografas M. Pinigis, o pats (G)round zero, ar atsakymai labai skirtųsi...? Paklauskite jo patys.