Apie abisiną

J.-Ch. Rufin romanui „Abisinas“ nestinga nuotykinei literatūrai būdingo veržlumo, detektyvinei istorijai būtinos intrigos, meilės pasakojimui – likimo skiriamų išbandymų; stilius nestokoja aiškumo, paprastumo ir lakoniškumo, todėl knyga skaitoma lengvai, o tekstas greitai atskleidžia savo slėpinius.

Romano pagrindu pasirinktas istorinis faktas, kad Liudvikas XIV, Karalius Saulė, buvo užmezgęs ryšius su paslaptingiausiu Rytų Valdovu, legendiniu Abisinijos negusu (etiopų k. negusa nagast – karalių karalius, Etiopijoje (iki 1974) – valdovo (imperatoriaus) titulas). Knygoje būtent ir plėtojamas pasakojimas apie Prancūzijos karaliaus ir Katalikų bažnyčios bandymus užsikariauti paslaptingosios Abisinijos valdovo palankumą; apie siekį „atversti“ negusą į „tikrąjį“ tikėjimą ir tokiu būdu padėti „Prancūzijos karaliui...>vainikuoti savo šlovę ir grąžinti tą žemę Bažnyčiai“ (P.26).

Pačioje Katalikų bažnyčioje nestinga intrigantų, išdavikų ir veidmainių. Ji suskaldyta ir dėl įtakos sferų jos pačios viduje vyksta nuolatinės kovos: ordinas prieš ordiną, kongregacija prieš kongregaciją (pasakojime nuolat susikerta kapucinų ir jėzuitų interesai). Net nuolankiausi bažnyčios tarnai, kaip liudija tėvo de Brevdano pavyzdys, puoselėja mintį apie valdžią (tegu ir kolektyvinę)... Aukštuosiuose sluoksniuose vyrauja įtarumas, baimė, nepasitikėjimas. Žanas Batistas Ponsė (jaunas, nepaprastai talentingas savamokslis gydytojas) ir jo bičiulis metras Žiuremi (farmacininkas, žolininkas ir protestantas) – baltos varnos tarp veidmainių ir sukčių. Jie atviri, nuoširdūs, vertinantys tiesą ir laisvi – būtent šios savybės nėra palankiausios tiems (konsului Kaire ponui de Majė, jėzuitui tėvui Verso ir kt.), kurie planuoja žygį į Abisiniją, bet dėl nepaprasto Ponsė talento, taip reikalingo priartėti prie neguso (Abisinijos valdovui, sergančiam sunkia liga, reikalingas nepaprastai geras gydytojas), pasiryžusiems pasirašyti sutartį, kad ir su pačiu velniu...

Skaitytojo laukia įdomi pažintis su Abisinijos karaliumi Jesumi pirmuoju – nepaprastai paslaptingu, išmintingu ir drąsiu žmogumi, šalį pavertusiu klestinčia, disciplinuota valstybe, kurioje vienas vienintelis autoritetas – jis pats. Žiaurios bausmės (akių išdūrimas, odos nudyrimas gyvam žmogui, užmėtymas akmenimis), kuriomis baisisi į Abisiniją atvykę Ponsė ir Žiuremi, pasirodo, tėra kraštutinės (ir efektyvios) priemonės, kuriomis valdovas naudojasi bausdamas išdavikus, apsišaukėlius ir sukčius. Išties Abisinija – subtilus ir kultūringas (ypač gerbiama poezija ir apskritai menas), išsaugojęs keistus papročius (pvz., viešai nevalgyti, kad nepažįstamieji žvilgsniu į maistą neprileistų piktųjų dvasių) kraštas. Abisinijos valdovas sako: „Bet mes dar pernelyg trapūs, kad drįstume atsiverti tiems, kurie tvirtina esą mūsų broliai ir po to, kiek žinome, trokšta mus atversti, nesuprasdami, kad mus žudo“ (P.205). Ponsė misiją „pakoreguoja“ – imasi atvirkštinių veiksmų (kaip Abisinijos neapkrikštyti) ir, per metus įgijęs patirties ir morališkai sutvirtėjęs, tai daro labai diplomatiškai ir rafinuotai (Bažnyčios ketinimai suvyniojami kaip šilta vilna).

Pasakojamai istorijai žavų, šiek tiek pikantišką prieskonį suteikia Žano Batisto Ponsė ir Aliksės de Majė meilės linija...