Kinas

„Anakonda 2 – Kruvinosios orchidėjos beieškant“

Kai tenka televizijoje dirbti su filmų anonsais ir kiekvieną juostą, nepriklausomai nuo jos lygio ir meninės vertės, peržiūrinėti lyg per mikroskopą, greitai savo makaulėje, kur susuktas lizdas iš kino juostų, suformuoji vieną atskirą filmų srautą ir pavadini jį - „gyvulėliai žudikai“.

Šikšnosparniai, tarakonai, kirmėlės, uodai, žiurkės, dinozaurai, šernai, piranijos, vorai ir t.t. Atsiprašau gyvūnų organizacijų, jei ko nepaminėjau. Buvo ir katės, ir šunys žudikai. Bet čia vienetiniai atvejai. Populiariausi „kileriai“, kuriuos mums padovanojo motina gamta ir krikštatėviai kino kūrėjai, – krokodilai, rykliai ir gyvatės. Jos dalinamos į atskirus porūšius – kobros, pitonai, šiaip smaugliai ir pussmaugliai, driežai, itin dideli ropliai bei šliužai, kurių kilmė neaiški ir, be abejo, baimės varžybų lyderės – anakondos. Vienu metu tų gyvių buvo tiek prisiveisę, kad jiems televizijoje būtų galima specialią rubriką įsteigti. O efektai kokie...Štai nevykusiai ropoja kone pieštuku nupieštas gigantiškas voras, štai pitonas lyg koks bulvių maišas mauroja svyruodamas. Tokie „Z“ kategorijos kino padarai kuriami greitai, pigiai , filmavimo darbai vyksta trečiojo pasaulio šalyse, bendradarbiaujant vietinėms studijoms, nepraleidžiančioms progos pasipelnyti. Negrabiai sumontuotos juostos į kino teatrus nesitaiko, jos orientuotos televizijoms ir dažnai – „videoformatui“. Kaip bebūtų keista, „gyvulėlių žudikų“ produkcija gana populiari ir pageidaujama. Dar keisčiau, jog net būdamas priekabus kino kritikas, pavargęs nuo žemiškų rūpesčių ir rimtų, „grūzinančių“ filmų, mielai prie progos „sugraužiu“ kokį labiau vykusį ryklinį ar gyvatišką reginį. Kaip rusiškas „popsas“ idealiai tinka baliams festivaliams, taip „gyvulėlių žudikų“ kinas – atsipalaidavimui prie arbatos su romu.

Todėl visai nekeista, kad vienas ar kitas tokio kino atstovas prašliaužia į didžiuosius ekranus. Tam reikia ne itin daug – maždaug 20 milijonų dolerių filmo gamybai – puspadoriems kompiuteriniams efektams ir penktojo ryškumo žvaigždėms, o jei tiesiai šviesiai – monstro masalui. Jokio rasizmo, bet siaubūnai mėgsta sukramtyti vieną kitą juodaodį. Jokios diskriminacijos, bet lygiai tokį patį apetitą sužadina didžiakrūtės blondinės.

„Anakonda 2 – Kruvinosios orchidėjos beieškant“ iš minėtų „gyvulėlių žudikų“ žanro klišių tikrai neišlips. Borneo džiunglės, įvairiaplaukė avantiūristų kompanija, paistalai apie jaunystės eliksyrą, kuris išgaunamas iš stebuklingos raudonosios gėlelės... Plaustas, aišku, subyra, ir ne tik į šipulius, jis efektingai susprogdinamas, kad žiūrovas prisimintų propagandinius filmukus apie karą Vietname. Komanda kerta džiungles pėsčiomis, kurios baigėsi „bėgomis“, šliaužte, ir visaip kitaip kreivai šleivai. Nes kol vieni ieško gydomųjų žiedelių, KITI ieško šiltų žmogelių. Gyvatės įžūlėja, o merginos nusirenginėja, kad panašėtų į pirmojo filmo – „Anakonda“ žvaigždę Dženifer Lopes. Aktoriai iš paskutiniųjų stengiasi būti įdomiu grobiu ir prieš pakliūdami į anakondų rykles išrėžia kelias frazes, kurias turėtumėm užsirašyti į tuščias nuo efektų galvas.

Patys padarėliai sukurti gąsdinančiai, čia nėra ko priekaištauti, tačiau kompiuterinės grafikos išlepintoms akims norisi išrankesnio kąsnio – iš arti apžiūrėti nasrus ar net sukandimą, o dabar – ekrane daugiau tamsos bei chaoso nei įspūdingo gyvatiško teroro. Išmanantys kino montažą nesunkiai ras atsakymą, kur čia driežas pakastas. Kadangi 25 milijonų dolerių biudžetas grafikos šedevro sukurti nepajėgs, silpnosios vietos koreguojamos tamsiais planais ir staigiais šliužo judesiais. Ypatingo siaubo suaugusieji neišgyvens, nebent jaučia patologišką baimę Varėnos miškų žalčiams. O lietuviškas folkloras, pasirodo, gajus ir Holivude, mat viena mergina bus šauni Eglė, žalčių, t.y. anakondų karalienė. Bet ir ji filme labiau ieško ne paparčio žiedo, t.y. kruvinosios orchidėjos, o kaip ir jos kolegos – problemų.