Jo pasirinkta „Tiltų“ tema tapo simboliniu būdu kalbėti apie ryšį – tarp žmonių, kultūrų, bendruomenių. Radijo teatro, elektroninės muzikos ir architektūros elementų pripildytame spektaklyje aktoriai veikė ne įprastoje scenoje, o pramoninėje erdvėje įrengtoje didžiulėje konstrukcijoje.

– Aleksandrai, jūsų gyvenime – svarbūs pokyčiai ir nauji projektai. Kokiomis mintimis, nuotaikomis, emocijomis šiuo metu gyvenate?

– Visai neseniai išėjau iš J. Miltinio dramos teatro, todėl dabar išgyvenu emociškai intensyvų laikotarpį, kupiną minčių ir nežinomybės. Panašiai kaip spektaklyje „Tiltai“, tenka žengti į kitus krantus, tačiau jie man dar nepažįstami – negaliu pasakyti, ką juose rasiu. Šiuo metu turiu keletą pradėtų kūrybinių darbų: vienas jų – „Tiltai“, kitas – spektaklis „Arrivederci“. Stengiuosi nuraminti emocijas ir jausmus, kad galėčiau susikaupti ir žengti į dar kokybiškesnę kūrybą.

– Jūsų kūryba dažniau kyla iš chaoso, pokyčių ar, atvirkščiai, ramybės, štilio akimirkomis?

– Pastebėjau, kad jei suplanuoju išvyką į namą miškuose ar rezidenciją, kur niekas netrukdo ir galiu mėgautis tyla ir ramybe, kūryba nevyksta taip, kaip tikėčiausi. Keista, bet tobulos sąlygos jai atsirasti nepadeda. Kur kas stipriau išjudina nauji patyrimai – jie sukelia emocijų, pažadina minčių, duoda savotišką postūmį. Tai nereiškia, kad turiu patirti ką nors negatyvaus ar skausmingo. Rašydamas kūrinius, stengiuosi susitikti su man įdomiais žmonėmis, įvairių sričių specialistais: psichologais, antropologais, filosofais ir kt., jie padeda giliau panirti į temą, kurią tyrinėju.

Kartais kūrybiškumą sužadina netikėti įvykiai, suteikiantys naujų suvokimų, potyrių, įžvalgų. Pavyzdžiui, spektaklis „Arrivederci“ yra apie išėjimą. Nors apie tai samprotavau dar prieš palikdamas J. Miltinio teatrą, būtent šis išėjimas manyje nejučia pažadino naujų patirčių ir jausmų. Vėl sėdau prie pjesės ir, turėdamas šviežių įžvalgų, perrašiau labai daug detalių. Tad mane tikrai įkvepia ne štilis ar ramybė, bet nauji vėjai – kartais atšiaurūs.

– Ar ilgai nešiojotės spektaklio „Tiltai“ idėją? Kaip ji kilo?

– Kai kūrybos patirčių agentūra „Salto“ mane pakvietė kurti spektaklį, jam buvo numatyta konkreti vieta – nekilnojamojo turto vystytojų logistikos angarai Latvijoje ir Estijoje. Baltijos šalių jungtis, šio regiono vienybė įkvėpė ir tam tikras siužeto idėjas.

„Tiltų“ temą padiktavo mūsų realaus gyvenimo įvykiai ir aplinkybės. Pamačiau du kontrastuojančius pasaulius: vieną – mūsų regione, kur kuriami tarptautiškumo tiltai, kitą – karo zonoje, kur tiltai, deja,  griaunami. Stebėjau, kaip Ukrainoje, tam tikrose fronto vietose, buvo be sustojimo atakuojami ir sprogdinami tiltai, griaunamas susisiekimas. Tai paskatino mane tyrinėti santykių – tarp žmonių, kultūrų, epochų – kūrimo ir, deja, kartais neišvengiamos griūties fenomeną. Ukrainiečiai pasirinkimo neturi, jie drąsiai gina savo šalį ir visą Vakarų flangą. Tačiau man pikta ir liūdna dėl likusios visuomenės – užuot stiprinę bendradarbiavimą ir drauge sprendę mūsų egzistencijai rimtą pavojų keliančias ekologines, demografines, karines ir migracijos problemas, mes griauname tarpusavio pasitikėjimo tiltus.

– Savo kūrybą jau ne kartą pristatėte netradicinėse erdvėse. „Tiltai“ – taip pat ne išimtis.

– Ankstesniuose projektuose ateidavome į tam tikrą vietą ir turėdavome prie jos prisitaikyti, o šįkart galėjome patys formuoti erdvę taip, kaip mums atrodė bus paveikiausia. Spektaklyje naudojama konstrukcija čia nėra tik pakyla ar scena – ji tampa savarankiška veikėja, kuri prabyla, šviečia, skamba. Aktoriai tampa jos gyvaisiais elementais – trimis didžiulio skaitmeninio, technologinio organizmo širdimis. Aštuonkojis turi tris širdis. Mūsų konstrukcija – taip pat.

– Spektaklyje skamba aktorių pasakojamos novelės. Kas visus šiuos tekstus jungia?

– Spektaklyje pasakojamos novelės – labai skirtingos, besikeičiančios. Žiūrėčiau į pasirodymą kaip į muzikos albumą, kurio dainos, kompozicijos atskirtos viena nuo kitos, savarankiškos, tačiau jas jungia bendros muzikinės patirties ir temos – tiltų, ryšio, santykių kūrimas ir atstatymas.

– Kaip „Tiltai“ atliepia trijų Baltijos šalių santykį ir jų simbolinius ryšius?

– Tiltai lietuvių savimonėje, tautosakoje ir ritualuose turi ypatingą reikšmę. Visi senieji ritualai turėjo vidinius tiltus – tampant tėvu ar motina, ištekant ar vedant, net mirštant pereinama į naują gyvenimo etapą. Lietuviai šiuos virsmus visada lydėdavo tyla – gedulo metu tylima, tradicinėse vestuvėse ne tik švenčiama, bet ir pabūnama ramiai. Tiltai ir tylėjimas tarpusavyje turi daug bendro.

Globaliame pasaulyje Lietuva, Latvija ir Estija yra mažos valstybės, o šiandieniame kontekste mūsų jungtis ir vėl tampa aktuali. Baltijos kelias, kiti vienijantys elementai primena, kad mums būtina eiti išvien. Nors spektaklis vyksta anglų kalba, pasirodymo metu minimaliai suskamba visos trys Baltijos regiono kalbos.

– Scenoje pasirodo aktoriai Laurynas Jurgelis, Paulius Markevičius ir Justina Vanžodytė. Kodėl nusprendėte niekuomet kartu nevaidinusius aktorius iš skirtingų miestų suburti į bendrą pasirodymą?

– Kai svarsčiau aktorius pakviesti atlikti šią užduotį, ieškojau žmonių, kurie būtų labai muzikalūs, jaustų ritmą, – juk kviečiau ne tik sukurti personažus, bet ir padėti suskambėti konstrukcijai, pulsuoti išvien su ja. Aktoriai turi kaskart prikelti vis kitą situaciją ir naujus veikėjus, tai šiek tiek primena radijo teatrą, kur aktoriai tampa atlikėjais.

Iki pirmosios repeticijos šiek tiek jaudinausi. Tačiau po repeticijos galėjau lengviau atsikvėpti – viskas susijungė sklandžiai, o mano idėją aktoriai įgyvendino geriau, iškėlė į aukštesnį lygį, nei pats įsivaizdavau.

– Ar spektaklio pristatymas tarptautinei publikai suteikė naujų prasmių, minčių, galbūt naują požiūrį į spektaklį, jo pristatymą, idėjas?

– Spektaklį kūrė itin didelė komanda, kurią sudarė profesionaliausi įvairių sričių specialistai. Man paliko neišdildomą įspūdį, kaip magiškai jungėsi ir vienas kitą papildė jų sukurti spektaklio komponentai: muzika, vaizdo medžiaga, šviesa, lazeriai, scenografija, tekstas, aktorių darbas. Finaliniame repeticijų etape, kai buvo pastatyta milžiniška konstrukcija ir visi ėmėmės užduoties suteikti jai gyvybės, alsavimo, sielos, – vieni menininkai įkvėpė kitus, skatino gilesnes kūrybines paieškas. Viską vainikavo tarsi į susitikimą su mūsų triširde technologine, skaitmenine būtybe atėję žiūrovai, kurių reakcijos, nesumeluotos emocijos ir vėliau atsiliepimai patvirtino – ryšys su jais buvo užmegztas, nuoširdus dialogas sukurtas, tvirtas tiltas į jų sąmonę ir jausmus pastatytas. Mūsų tiltas ne yra, o yra. Galime tuo tyliai pasidžiaugti.