Aktorius gyvena kūrybos džiaugsmu

Prieš 28 metus, kai Dramos teatro scenoje debiutavo pirmieji teatro meno vadovo Povilo Gaidžio mokiniai aktoriai, kas tuomet galvojo apie tai, kad ir jiems laikas nesustos. Dauguma pirmųjų režisieriaus studentų jau sulaukė solidaus amžiaus. Kitiems tas amžius jau artėja ar čia pat. Pirmiausia po atostogų jau sugrįžęs Dramos teatro kolektyvas pasveikins aktorių Kazimierą Žvinklį. Rugpjūčio 16-ąją jam sueis 50 metų.

Tikras žemaitis

Mačiusiems ilgiausiai gyvuojantį Dramos teatro spektaklį – Žemaitės komediją „Trys mylimos” nekyla abejonių, kad iš visų ten vaidinančių ir žemaičių tarme kalbančių aktorių tikrasis žemaitis yra K.Žvinklys. Jis iš tiesų šio krašto žmogus, gimęs ne taip toli nuo Klaipėdos. Ir savo svajonei įgyvendinti pasirinko ne sostinę, o širdžiai mielą ir savą žemaičių kraštą.

1980-aisiais jis baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, įgijo dramos teatro ir kino aktoriaus specialybę ir nuo tol vaidina uostamiesčio Dramos teatro scenoje.

Jeigu bandytume įsivaizduoti Kazimiero vaidmenų mozaiką, joje būtų septynios dešimtys įvairiausio laikotarpio, likimo, charakterio personažų. Tarp įdomiausių pirmojo kūrybos periodo vaidmenų – Konstantinovas (A.Arbuzovo „Neatsargūs žaidimai”), Antonijus (V.Šekspyro „Du veroniečiai”), Piteris (E.Olbio „Atsitikimas zooparke”), Moricas Ricas (T.Kapotės „Žolyno arfa”) ir daugelis kitų. Ypatingą vietą ne tik pirmojo laikotarpio, bet ir visos aktoriaus kūrybos kontekste užima Lakio vaidmuo S.Beketo tragikomedijoje „Belaukiant Godo”.

Neliko nepastebėtas

Stabtelkime ties dabartinio laikotarpio ryškiausiais vaidmenimis. Žemaitės komedijos „Trys mylimos” Liudvikas – vienas tų vaidmenų, kuriame ypač ryškus aktoriaus kūrybinis azartas. Č.Dikenso „Pikviko klubo užrašuose” Kazimieras vaidino Vinklį, Pikviko bendražygį. Aktoriui kartu su visais scenos partneriais pirmą kartą teko laimė vaidinti su pačiu P.Gaidžiu, sukūrusiu pirmą sceninį vaidmenį – pagrindinį kūrinio herojų Semiuelį Pikviką. Natūralu, kad P.Gaidžio sceninio žavesio niekas negalėjo nustelbti, tačiau vieno jo mokinių – aktoriaus K.Žvinklio vaidyba neliko nepastebėta Mokytojo šešėlyje. Kazimieras buvo savaip žavus.

M.McDonagho dramoje „Lineino grožio karalienė” aktoriaus sukurtas Patas – vienintelė artima dramos herojės Morinės siela, besiblaškanti tarp norų, svajonių ir negailestingos realybės.

Smagiai gyvavusiame K. Kubilinsko pasakos „Kaip vilkas uodegą prišalo” spektaklyje Kazimiero sukurtas Senelis pavergė vaikus nepaprastai šilta, nuoširdžia vaidyba. Regis, pačiam aktoriui turėjo būti smagu ir gera vaidinti.

P.Gaidžio režisuotame N. Saimono „Bankete” vaidina jo pirmosios aktorių laidos absolventai. Spektaklis skirtas laidos kūrybinio darbo teatre 25-mečiui. Buvo rašoma, kad „Bankete”, beje, kaip ir kiekviename spektaklyje, svarbiausi yra aktoriai ir jų sugebėjimas jausti partnerį, žaisti žavų teatrinį „pingpongą”. Toks „Bankete” Kazimieras ir gaivališkos energijos kupinas jo Klodas Pišonas.

Su savitu šarmu

R.Kūnio komedijoje „Viešbučio kambarys Nr.13” pagrindinis komedijos veikėjas aktoriaus interpretuojamas vengiant šablono, o juk buvo galima vaidinti tiesiog politiką, patekusį į kompromituojančią padėtį. Nutrūktgalviškų situacijų pynė nepakišo aktoriui kojos, neišprovokavo jo vien tik apvaidinti situaciją.

Viename naujausių teatro spektaklių M.Gavrano dramoje „Viskas apie vyrus”, ko gero, pirmą kartą Kazimierui teko kurti net keturis skirtingus vaidmenis. Vienur subtiliai, kitur šmaikščiai aktoriaus herojai atskleidžia gyvenimo situacijų, žmogiškų jausmų ir santykių įvairovę. Jo kuriamiems personažams spektaklyje nestinga savito šarmo, kaip ir pačiam aktoriui. Gal ne kiekvienas personažas mielas širdžiai, bet kurdamas jį K.Žvinklys atiduoda visą širdį.

Ko gero, įdomesni prieštaringo charakterio vaidmenys, bet už jų – paties Kazimiero gerumas. Jo vaidyba nuoširdi ir įtikinama. Jis nesislepia už charakterio. Aktorius pakankamai charizmatiškas, o to neįmanoma paslėpti. Išaušus amžiaus vidurvasariui, reikėtų džiaugtis tuo, kas sukurta, ir toliau gyventi kūrybos džiaugsmu. Ir neprarasti kūrybinio azarto ypač dabar, kai teatras neturi savų namų ir gyvena „ant ratų”.