K.Grigaliūno grafikos paroda verčia suabejoti šiandien ypač akcentuojama individo svarba

Dar galima suspėti į „Akademijos“ galerijoje veikiančią personalinę Kęstučio Grigaliūno parodą „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“.

Vien tik žinojimas, kad K.Grigaliūnas yra vienas žinomiausių šiuolaikinės lietuvių grafikos autorių, ir intriguojantis parodos pavadinimas nėra pakankamos priežastys skubėti į „Akademiją“. O galerijų erdvėje tiesiog grožio ieškantiems lankytojams galbūt net nereikėtų vargintis.
K.Grigaliūnas, su kurio (suprantama, ne vien jo) vardu siejama lietuvių grafikos evoliucija, jau seniai pasukęs eksperimento keliu, lieka jam ištikimas ir šioje parodoje. Tačiau kūryba šiam autoriui niekada nėra vien tik žaidimas. Visuomet yra priežastis, dėl kurios viena ar kita paroda atsiranda. Yra tema, apie kurią jis galvoja pats ir kalbasi su žiūrovu. Galerijoje eksponuojamos 175 šilkografijos – interneto erdvėje surankioti vyrų ir moterų portretai, nufotografuoti anfas (veidu į žiūrintįjį) ir profiliu.
Valdiški portretai su valdiškais numeriais, be vardų ir pavardžių, gimimo datų ir vietų, be profesijos ir biografijos. Surikiuoti vienas prie kito, vienas paskui kitą, tvarkingai ir monotoniškai – kaip dokumentų bylos archyvuose, antkapiai broliškose kapinėse ar privalomų paradų iš dar netolimos sovietinės praeities dalyviai.
Daugybė veidų. Iš pradžių nežiūri į kiekvieną atskirai – pasijunti beveidės minios vidury, kur nesvarbu amžius, lytis ar plaukų spalva. Paskui imi juos atskirti pagal akis. Supranti, kad už kiekvienos akių poros slypi biografijos, gyvenimai su jausmais, mintimis, unikaliais įvykiais. Bet jau neatsikratai minties ir įspūdžio, kad iš tiesų beveik niekam pasaulyje tai nerūpi. Supranti, kad iš tiesų tu bet kurią akimirką gali tapti, gal jau esi žmogus iš minios, nepažįstamasis Nr. 176.
„Kuriant šį šilkografijos darbų ciklą man buvo įdomu analizuoti, kaip kito asmens fotografavimas pats savaime kuria įtampą, nes modelio ir fotografo interesai ne visada sutampa, – aiškina K.Grigaliūnas. – Šie portretai mane domino ir tuo aspektu, kad tai, į ką žmonės yra panašūs, priklauso nuo to, kaip jie yra vaizduojami. Šiuo atveju iš portretuojamų asmenų atimama bet kokia galimybė pasirinkti įvaizdį, bet kokia veikimo galia, išskyrus žvilgsnį, kuriuo „modelis“, užmegzdamas kontaktą su stebinčiu žiūrovu, transformuojasi iš stebimo objekto į stebintį subjektą ir atvirkščiai. Tas transformacijos momentas man buvo svarbiausias kuriant šį darbų ciklą. Sustabdyta ir be pabaigos trunkanti akimirka. Tas akimirkos stabilumas ir žvilgsnio tyla.“