Jaunuoliai, Lietuvoje norintys tapti aktoriais, yra „konkretūs kamikadzės“. Ryžtis tokiam žingsniui šiuo metu reikia didžiulės drąsos. Tuo įsitikinęs aktorius ir bardas Andrius Kaniava.

Su Keistuolių teatro veteranu 1diena.lt kalbėjosi ne tik apie mūzas, menininko gyvenimą, tačiau ir apie šiandieninę Lietuvą, politiką, tikrąją žodžio „patriotas“ reikšmę.

A.Kaniava pateikė savo vertinimą, kodėl, jo manymu, žmonės emigruoja, tačiau pabrėžė niekada net nesvarstęs galimybės palikti Lietuvos. „Aš pažįstu daug emigrantų ir nei vieno iš jų gyvenimas manęs nesužavėjo“, - kalbėjo žinomas menininkas.

Pateikiame antrąją pokalbio dalį.

Norim to ar nenorim, nuo politikų sprendimų priklauso ir visų mūsų gyvenimas. Ar save laikytumėte politiškai aktyviu Lietuvos piliečiu? Ar balsuojate rinkimuose? Galbūt priklausote kokiom nors organizacijoms?

Jokioms organizacijoms nepriklausau. Balsuoti tai balsuoju. Nesu tas, kuris nieko nedaro, o tik peikia viską. Aš balsuoju, aš klystu, paskui išgyvenu, kad galbūt balsavau ne už tuos, kuriuos reikia, gal reikėjo balsuoti už kažką kitą.

Rinkimų nepraleidinėju. Jėzus, aš turiu mamą, kuri man liepia balsuoti. Jeigu tik aš nebalsuoju, ji man paskambina ir sako: balsavai šiandien? Sakau: o velnias, dar nebalsavau. Turėtų tokią mamą, tai visi tikrai balsuotų.

Ar domitės Lietuvos politiniu gyvenimu? Galbūt sekate naujienas internete, žiūrite žinias, skaitote spaudą?

Priepuoliais seku. Dabar šiai dienai man niekas neįdomu, kas ten vyksta. Nes dabar iš viso ten „fignia“ (velniava – red.past.) darosi. mano akimis žiūrint.  Bet aš nebūsiu originalus tai sakydamas. Yra žmonės, kurie tai pamatuotai šneka ir protingai, ir galbūt argumentuotai gali pasakyti, kas yra blogai, kas yra gerai. Apskritai, viskas, kas ten vyksta, kai pagalvoji... Kam – man ar tau, ar kam nors iš žmonių įdomu, ir yra gyvybiškai svarbu tos jų visų rietynės, tos jų frakcijos, tie jų savitarpio tampymaisi.

Visi žmonės nori kažkokių rezultatų, kažkoko normalaus gyvenimo ir ramesnio gyvenimo. O to ramesnio gyvenimo nenusimato bent artimiausiu metu.

Kai buvo kuriama Tautos prisikėlimo partija,  jos gretas be pramogų pasaulio atstovų papildė ir jūsų profesijos atstovai – aktoriai: Remigijus Vilkaitis, Asta Baukutė, Donalda Meiželytė. Ar jums nebuvo siūloma tapti šios partijos nariu?

Ne. Aš nei būčiau ėjęs, nei man kas nors siūlė.

Kaip vertinate kolegos aktoriaus Remigijaus Vilkaičio karjeros vingius ir darbą kultūros ministerijoje?

Aš labai gerai vertinu. Pirmas dalykas, aš jį labai daug metų pažįstu. Tai yra reto sąžiningumo žmogus, mano akimis žiūrint. Jau nekalbant apie tai, kad tai yra puikus artistas ir puikus menininkas. Tai yra žmogus, kuris, mano akimis, pagal savo galimybes ir savo sugebėjimus daro viską, ką gali padaryti (kai kalbėjomės su A.Kaniava, R.Vilkaitis premjerui jau buvo įteikęs atsistatydinimo pareiškimą – red.past.). Aš neįsivaizduoju, ar kas nors kitas aukso kalnus nuverstų atėjęs šiandien į šią situaciją, apie kurią mes kalbėjome prieš tai.

Aš R.Vilkaitį labai gerbiu kaip žmogų ir kaip menininką.

Jūsų manymu, ar kaip politikas – R.Vilkaitis gerai pasirodė?

Jis gi ne politikas, o ministras. Kas pas mus yra ministras? Tai ūkininkas. Tai žmogus atsakingas už tam tikrą ūkio dalį. Jis (R.Vilkaitis – red.past.) – konkrečiai atsakingas už kultūrą. Kiek aš žinau, jis stengiasi ir verčiasi per galvą ir daro viską (kas nuo jo priklauso – red.past.). Gal jo bėda, kad jis per daug sąžiningas. Galbūt.

Kaip rodo apklausos, šiuo metu Lietuvos visuomenėje vyrauja didelis nusivylimas savo valstybe, nepasitikėjimas valstybės institucijomis, Seimu, aukščiausiais šalies pareigūnais. Tą liudija ir emigracijos mastai. Kokia Jūsų nuomonė apie šiandieninę Lietuvą? Kas Lietuvoje yra gerai, kas yra blogai?

Gerai yra tas, kad aš iš principo esu savo šalies patriotas, aš bent save tokiu laikau. Man Lietuva labai patinka, man Lietuva yra labai brangi. Aš labai myliu Vilnių. Manau, kad šitas miestas labai daug gali duoti kiekvienam žmogui, kuris jame gyvena. Jeigu tu tą nori priimti atvira širdim ir atlapom akim arba atvirkščiai.

Kitas dalykas – dėl ramybės. Šiuo metu Lietuvoje viskas yra taip neaišku, tiek viskas kinta, tiek visus „dusina“ su tais mokesčiais... Atvirai kalbant, gal ir galima „dusinti“ mokesčiais, tai yra normalu, taip yra ir kitose šalyse – juk nėra tokios šalies, kur žmonės nemokėtų mokesčių, bet tada reikia paaiškinti žmonėms (kodėl tai daroma – red.past.). To trūksta. Nes kitaip atsiranda beprasmybės faktorius. Žmonės nebežino vardan ko dirbti, vardan ko gyventi, vardan ko auginti vaikus. O neduok Dieve, jie negalės tų vaikų auginti ir negalės tiems vaikams nieko duoti, nes jie nežino, kas bus rytoj: ką jiems užkraus ant galvos.

Logiška, kad daugelis žmonių emigruoja ir ieško tikrai ne geresnio gyvenimo, o stabilesnio gyvenimo. Jie ieško ramesnio stabilesnio gyvenimo, kur daugmaž viskas būtų aišku, nes dabar viskas yra neaišku, tas neaiškumas yra pati didžiausia problema.

Kalbame, kodėl žmonės emigruoja. Ar pačiam niekada nebuvo kilusi mintis emigruoti?

Ne (atsako greitai ir ryžtingai). Niekad. Aš pažįstu daug emigrantų ir nei vieno iš jų gyvenimas manęs nesužavėjo, kad aš jiems pavydėčiau ir galvočiau: Dieve, kaip jiems gerai, o man čia liūdna ir blogai. Nėra taip.

Galvojate, kad geriau kurti gyvenimą savo Tėvynėje?

Manau, tikrai, kad taip.

Kokia šiuo metu padėtis teatruose? Turbūt bendraujate ne tik su Keistuolių teatro aktoriais. Ar dėl esamos situacijos aktoriams netenka keisti profesijos ar palikti Lietuvos?

Apie tuos, kurie paliktų Lietuvą, aš negirdėjau. Dalis aktorių galbūt ir neišgyvena iš savo profesijos. Pagalvok, kiek yra artistų Lietuvoje. Daugelio jų aš ir nepažįstu. Todėl iš vienos pusės man gėda. Ypač jaunimo aš tikrai nepažįstu, bet čia yra mūsų visų bėda: mes užsikasę savo darbuose, savo reikaluose, mes jau praradome norą ir sugebėjimą domėtis vieni kitų darbais, vieni kitais kaip žmonėmis.

Kaip sakė vienas mano pažįstamas: gal ir gerai, kad yra ta krizė, bus proga žmogui į žmogų atsigręžti. Beje, tarp kitko tas faktorius atsiranda. Visi kažkokie tampa kartais geranoriškesni, atsiranda noras vienas kitą suprasti, pasidomėti. Vienu metu tas buvo išsitrynę. Mes visi lakstėm kaip bepročiai, tiktai dirbom.

Kaip tie jauni aktoriai (aktoriai – red.past.) gyvena, tai jie yra konkretūs kamikadzės. Čia reikia didžiulio ryžto, didžiulės drąsos, kad šiandien eiti dirbti į šią profesiją. Grįžtant prie to pačio – kai yra niekas neaišku. Žmogus yra paliekamas likimo valiai, jis turi tik pasikliauti savo jėgomis, savo talentu, savo sugebėjimais ir idėjomis bei ieškoti, kur jam prisišlieti prie kažko, ar jam pačiam imtis kažkokios kūrybinės veiklos. Bet tada yra didžiulė atsakomybė ir visiškai neaiški ateitis.

Paminėjote, kad esate Lietuvos patriotas. Koks, jūsų manymu, turėtų būti žmogus, kad atitiktų šią sąvoką?

Pirmiausia jis turi manyti, kad jis yra Lietuvos patriotas, pavyzdžiui, kaip aš manau. Aš pasakiau, kad manau, jog esu Lietuvos patriotas. Bet kad tikrai galėčiau save įvardinti, gal aš turėčiau kažką ypatingo nuveikti, aš nežinau...

Galbūt reikėtų daugiau medelių pasodinti, eiti valyti šiukšles. Pavyzdžiui. girdėjau, kad Šiauliuose yra žmogus, kuris parkus valo. Jis tai tikrai yra savo miesto patriotas – tai kažkokia fantastika. Aš dabar to nedarau, tai galbūt aš nesu tas tikrasis patriotas. Tačiau aš manau, kad jeigu aš iš savo profesijos išgyvenu, kuriu Lietuvoje ir Lietuvos žmonėms ir niekur nesistengiu bėgti, tai aš bent jau savo profesijos rėmuose esu Lietuvos patriotas.

Paminėjote, kad žavitės žmogumi, kuris užsiima tvarkymusi dėl visuomenės interesų. Ar pats dalyvaujate vadinamosiose tvarkymosi akcijose tokiose kaip „Darom“?

Tiesiai šviesiai pasakysiu – nedalyvavau ir dėl to man truputį gėda. Bet kaip ir daugelis žmonių gali pasakyti – nedalyvavau dėl tam tikrų priežasčių. Nors nedalyvavau, bet manau, kad tokios akcijos reikalingos. Kai aš pamačiau tos akcijos „Darom“ mastą, kiek joje dalyvauja žmonių – kiek jaunimo, kiek vaikų - ir kiek jie visko surinko... Gyvenu prie Žaliųjų ežerų ir kai pamačiau viską, ką jie ištempė iš miškų, tai man ausys susiskleidė. Kiek ten darbo reikėjo įdėti. Neduok Dieve, jei dar yra tokių nihilistų, tokių šiknių, kurie dar kalba, kad to nereikia, tai čia yra visiškas „marazmas“ (nesąmonė – red.past.).

Ar stebint įvykius Lietuvoje niekada nebuvo kilusi mintis pačiam eiti į politiką ir prisidėti prie kitokios Lietuvos kūrimo?

Ne, ir iš karto galiu pasakyti kodėl. Mano manymu, kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką jis sugeba daryti. Jeigu tu pradėsi lįsti ne į savo roges, tu pakenksi ir pridarysi daugiau žalos nei naudos. Šiai dienai, būdamas 45 metų, aš save laikau menininku ir manau, kad visas mano darbas turi būti nukreiptas į tai, ką aš sugebu daryti. Jeigu neduok Dieve, aš pradėčiau lįsti į politiką, būtų blogai.

Kiekvienam žmogui, kuris staiga kardinaliai keičia savo profesiją ir eina kažkur kitur dirbti, nebūtinai į politiką, reikia didelės atsakomybės.

Sakote, kad kiekvienas žmogus turi būti savo rogėse. Tautos prisikėlimo partijos atvejis. Čia susibūrė daug pramogų pasaulio veikėjų, aktorių...

Gal jiems to reikėjo. Aš pavyzdžiui nežinau, koks pas žmogų yra jo gyvenimo etapas. Kiekvienas žmogus, visi, mes gyvename kažkokius savo gyvenimo etapus. Yra kažkokie depresyvūs periodai, yra kūrybinės tuštumos periodai, kitokie periodai. Galų gale mes juk nežinome – nors žmogus ir menininkas, jis gali turėti kažkokių politinių ambicijų. Jis gali turėti didžiulį norą kažką nuveikti, kažką padaryti. Ir jeigu jam atsirado proga, tai logiška, kad jis metėsi į tą sferą (politiką – red.past.) ir pabandė kažką daryti. Kiek pavyko, kiek nepavyko – tai jau yra kiti dalykai.

Kaip ir kalbu, tam reikia atsakomybės. Jeigu žmogus mano, kad tą jis gali padaryti (būti politikoje – red.past.), tai, duok Dieve, jam atviri vartai – pirmyn! Tegul jis eina ir daro, juk nėra taisyklės, kad jis to negali daryti.

Tautos prisikėlimo partija. Ar šis projektas, jūsų manymu, pasiteisino?

Ne, jis visiškai nepasiteisino. Jeigu kalbėti apie šią dieną, tai manau, kad tai yra absoliučiai nulinis variantas. Bet tada, kada jie ėjo, jie galbūt tikrai turėjo gražių idėjų.