Kančai papasakojo apie kelionę į Tibetą ir pragarą Nepale

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Šokinėjome tarsi tarp salų", – taip žiaurų beveik devynis tūkstančius gyvybių nusinešusį žemės drebėjimą Nepale prisimena neseniai iš Pietų Azijos grįžęs architektas Algimantas Kančas ir jo žmona Jolita.

Iki katastrofos – para

"Likome sveiki, gyvi", – į Lietuvą Algimanto Kančo atsiųsta žinutė sutuoktinių vaikus ne nuramino, bet privertė sunerimti.

Jie dar nežinojo apie balandžio 25 d. įvykusį žemės drebėjimą šalyje, į kurią buvo išvykę tėvai.

Nepale, Tibete ir Butane kelionių organizatorės "Grūda" surengtoje kelionėje su lietuvių grupe Jolita ir Algimantas Kančai praleido tris savaites.

"Sulaukėme draugų, pažįstamų, turizmo draugijos, užsienio reikalų ministerijos atstovų nerimo žinučių ir skambučių. Tačiau mus kažkas saugojo, nes žemė konkrečiose vietose imdavo drebėti tada, kai mes iš ten išvykdavome", – atsikvepia A.Kančas.

Nepalo sostinę Katmandu lietuvių grupė paliko prieš keturias paras, o drebėjimo sugriautą pasienio miestelį Tibete – vos prieš parą iki katastrofos.

"Mūsų mikroautobuso vairuotojui paskambino artimieji, nuliūdinę, kad sugriauti namai. Laimė, šeima liko gyva, nes vaikai buvo išėję į laukus ir ganė gyvulius, – nuoširdžiai apgailestauja A.Kančas. – Nuvežęs turistus iki artimiausio miesto, kur jį pakeitė kitas tibetietis, vyras suskubo atgal. Domėjomės, kaip jam sekėsi. Už mūsų jau buvo sugriauti keliai, jis važiavo motociklu, ilgai ėjo pėsčiomis, todėl namus pasiekė tik po trijų parų."

Žemės drebėjimo padarinius ir šokiruojančius vaizdus lietuviai pamatė per televizorių. Iš Katmandu turėję skristi į Butaną nusprendė rizikuoti ir kelionę tęsti.

"Kai Kinija okupavo Tibetą, Butanas išrausė kelius, kad kinai neužpultų ir jų, todėl tarp kalnų pasislėpusią šalį galima pasiekti tik per Nepalą", – pakomentavo Algimantas.

Du šimtai dolerių

Ar Nepalo sostinėje jie matė žemės drebėjimo pėdsakų? Taip. Nors per televiziją rodyti visada atrenkami aštriausi kadrai.

"Sugriauta labai daug UNESCO saugomų pastatų – Katmandu neteko apie 80 proc. senamiesčio. Dar kartą lankėmės ir prie šventyklos, kurią matėme kelionės pradžioje. Ji buvo sugriauta, kaip ir daug stupų, viešbutis – jame dar vyko žmonių paieškos. Matėme daug gerokai pasvirusių pastatų", – pasakojo J.Kančienė.

Beje, naktį jos vyras ir dar keli grupės nariai girdėjo stiprų dundesį, tačiau, nenorėdami gąsdinti kitų, tylėjo.

Žemės drebėjimas vienaip ar kitaip palietė beveik visus nepaliečius.

Viešbutis, kuriame nakvojo lietuviai, buvo ištuštėjęs: persigandę darbuotojai išvyko į gimtąsias vietas atstatyti namų, aplankyti artimųjų. Kiekvienai šeimai pažadėta 200 dolerių kompensacija.

Nepale kauniečiai matė daug skurdo, smarvės, netvarkos. Lietuviams neįprasta, kad ten, kaip ir Indijoje, prie upės deginami mirusieji.

"Dažniausiai vyresnysis sūnus mirusįjį apipila aliejais. Viską daro vyrai. Apdegusias malkas sumeta į vandenį, kur jas vėliau išgriebia kiti skurdžiai gyvenantys žmonės, – pastebėjo su kelionių organizatoriumi "Grūda" po Aziją keliavęs A.Kančas. – Tačiau iš Tibeto į Nepalą grįžome tarsi namo – buvo malonu matyti šiltus ir geraširdžius žmones."

Elektrošokas skirtas tibetiečiams

Tibete valdė dviprasmiški jausmai: žavėjo tibetiečių dvasingumas, vaikiškas nuoširdumas ir geraširdiškumas. Šokiravo kinai, kurie, anot Jolitos ir Algimanto, įvairiais būdais naikina Tibeto kultūrą, jaučiasi kaip valdovai.

Jau įvažiavus į Tibetą pasitinka kinai ir kruopščiai apžiūri daiktus: negalima turėti Dalai Lamos nuotraukų, literatūros ir netgi leidinio "Lonely Planet", kuris kinams nepalankiai rašo apie Tibetą.

Po daiktų apžiūros saugumietė įlipo ir į lietuvių autobusą, kelionės metu klausydavosi, ko klausiama gido, vairuotojo, ką šie atsako.

"Tibete uždraustas "gmail", "skype", "viber". Mieste – daug kinų policijos, prie vienuolynų, kur iškeltos raudonos kinų vėliavos, statomos kareivinės. Norėdamas patekti į vienuolyną turi pereiti griežtą kontrolės punktą, – šokiravusius ir liūdinančius faktus pasakojo Algimantas. – 1959 m. jie nužudė apie milijoną tibetiečių, dabar naikina jų kultūrą. Netgi norėdamas tapti vienuoliu turi gauti kinų komunistų partijos leidimą. Kadaise viename vienuolyne buvo apie 10 tūkst., dabar – apie 600 vienuolių."

Lietuvius šokiravo ir tibetiečius drausminančios priemonės: kinų policininkai turi ilgas, apie dviejų metrų ilgio medines kartis, sukeliančias elektrošoką, ir lazdas su metalinėmis kilpomis.

Vienuolynai apsupti pasirengusių šaudyti kareivių. Benzinas neparduodamas be asmens dokumento. Dar neseniai buvo aktyviai vykdoma kolektyvizacija: tibetiečius stengėsi perkelti iš kaimų į naujus, kinų statomus miestus, o tos Tibeto dalies, kur labiau laikomasi vietos kultūros, papročių, turistai lankyti negali.

Beje, oro uoste kinas muitininkas pradėjo šaukti ant lietuvių. Jis kalbėjo kiniškai, tačiau turistai suprato, kad reikia atidaryti lagaminą.

"Jis vėl šaukė. Supratome, kad dėl rasto žiebtuvėlio, nors lagaminą rengėmės atiduoti į lėktuvo bagažą", – stebisi Jolita.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mukas

Mukas portretas
gaila Tibeto, o pasaulis sulindes i zeme kaip struciai, nes visi galingieji ir turi tokiu uzgrobtu vietu, o tik grsii kalba apie laives ir demokratijas
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių