Akademija: miestelis, neatsiejamas nuo universiteto

Daugelis Kauno rajono Akademijos miestelio gyventojų vienaip ar kitaip susiję su Aleksandro Stulginskio universitetu (ASU). Inteligentų gyvenviete anksčiau vadinta Akademija po truputį tampa vis mišresnė.

Padalyta į dvi dalis

"Jei daugelis miestelių didžiuojasi viena kita ryškia asmenybe, tai pas mus jų – visas žvaigždynas. Miestelyje, kuris steigėsi kaip A.Stulginskio universiteto, anuomet – Lietuvos žemės ūkio akademijos, darbuotojų gyvenvietė, visi asmenybės", – šypsojosi Akademijos seniūnė Dovilė Aukštuolienė.

Dabar, praėjus pusei amžiaus nuo to laiko, kai gyvenvietėje iškilo pirmieji daugiabučiai, gyventojų sudėtis pasikeitė iš esmės. Jei anksčiau tiesiogiai su universitetu nesusiję vietos gyventojai būdavo retenybė, tai dabar tokių – kasmet vis daugiau. "Vyksta natūrali gyventojų kaita: vieni senbuviai iškeliauja anapilin, kiti parduoda butus, treti statosi namus ar kuriasi soduose. Tiesa, individualių namų seniūnijoje turime labai nedaug", – pastebėjo seniūnė.

Akademijos seniūniją kelias "Via Baltica" rėžia į dvi dalis: vienoje pusėje – universitetas, studentų bendrabučiai; kitoje – daugiabučiai, gimnazija, vaikų darželis, sodai. Savo gyvenamąją vietą seniūnijoje yra deklaravę 2,7 tūkst. gyventojų. Per mokslo metus čia gyvena beveik 2 tūkst. suaugusiųjų daugiau – tiek studentų paprastai įsikuria universiteto bendrabučiuose. ASU – vienintelė šalies aukštoji mokykla, bendrabučiu aprūpinanti visus to pageidaujančius savo studentus.

Gausu automobilių

Gamtos apsuptyje (šalia vaizdingų Nemuno šlaitų ir Kamšos botaninio-zoologinio draustinio) įsikūręs universiteto miestelis – puiki vieta puoselėti sveikuoliškas tradicijas. ASU – vienintelis Lietuvoje sveikatą stiprinantis universitetas. "Propaguojame sveiką gyvenimo būdą, sveiką mitybą, fizinį aktyvumą, sveikas darbo ir gyvenimo sąlygas. Ir mūsų žalias universiteto miestelis puikiai atitinka šį vardą", – sakė universiteto rektorius Antanas Maziliauskas. Vasarą jis važinėja dviračiu ne tik laisvalaikiu – kartais juo atmina ir į darbą, praktikuoja jogą.

Tačiau sveikuolišką gyvenimo būdą propaguoja ne visi studentai: yra ir tokių, kurie kompaktiškame universiteto miestelyje puskilometrį nuo bendrabučio iki universiteto rūmų važiuoja automobiliu.

"Kai prasideda mokslo metai, suvažiuoja ratuoti studentai, ir Akademijoje nuo automobilių darosi ankšta – prasideda vagysčių iš automobilių sezonas. Tuomet čia – tikras rojus vagims: juokaujame, kad Akademijoje patiekiamas visokių modelių automobilių detalių meniu, – seniūnė apgailestavo, kad projektui vaizdo stebėjimo kameroms Akademijoje įrengti neskirtas finansavimas. – Esame parengę projektą visai vaizdo stebėjimo sistemai pirkti ir įdiegti. Bet Nacionalinė mokėjimo agentūra projektą atmetė. Vis dėlto tikimės 2014–2020 m. ES finansinės paramos laikotarpiu gauti jam lėšų – vaizdo kameros gerokai sumažintų vagystes iš automobilių."

Ministerijai rastų vietos

Vis dažniau Akademijoje galima išvysti afrikietiškų ar azijietiškų bruožų studentų – universitete studijuoja nemažai Nigerijos, Kongo, Indijos, Nepalo piliečių. Keletą metų iš eilės stojančiųjų į universitetą skaičius auga – šiemet priimta 40 proc. daugiau pirmakursių nei pernai. Vienąkart keitusi pavadinimą – iš akademijos tapusi universitetu – prieš trejus metus ši mokslo ir studijų įstaiga dar kartą transformavosi: pavadinime atsisakė žodžių "žemės ūkio" ir tapo A.Stulginskio universitetu. Pasak rektoriaus, tai atvėrė universitetui daugiau galimybių. "Universitetas jau seniai dirba ne tik su žemės ūkio sektoriumi – dirbame su visais gamtos ištekliais: be kitų, turime Miškų ir ekologijos, Vandens ūkio ir žemėtvarkos, Ekonomikos ir vadybos fakultetus, dirbame visiems aktualiais maisto saugos ir aprūpinimo klausimais – nusprendėme keisti pavadinimą, – pasakojo A.Maziliauskas. – Su partneriais įkūrėme "Nemuno" slėnį, atidarėme naują modernų jungtinių mokslinių tyrimų centrą – turime laboratorijas, ne prastesnes nei, pavyzdžiui, JAV ar Prancūzijoje, modernias auditorijas, šiuolaikišką – atvirų fondų – biblioteką."

Nemažai universiteto mokslininkų dirba konsultantais Žemės ūkio ministerijoje. "Jei ministerija kada nors turėtų planų persikelti į Kauną, Akademiją, – mes tikrai rastume, kur juos priimti. Juo labiau kad Kaunas – geografinis Lietuvos centras, būtų patogu ir žemdirbiams", – užsiminė A.Maziliauskas.

Kultūros centro nereikia

Akademijos seniūnija niekada neturėjo kultūros centro, meno kolektyvų. "Tam nėra poreikio: šalia – universitetas, kas nori dalyvauti kultūrinėje veikloje, įsijungia į jo meninius kolektyvus arba važiuoja į miestą", – pastebėjo seniūnė.

Viena Akademijos problemų – painiava dėl seniūnijos ribų. Dėl dokumentuose įtvirtintos painiavos kyla nepatogumų gyventojams registruojant nekilnojamąjį turtą Registrų centre: nauji gyvenamieji namai kartais atsiduria ne tos seniūnijos ribose. Pasak seniūnės, padėti tašką tam turėtų savivaldybės parengtas Akademijos ir Ringaudų seniūnijų teritorijų ribų nustatymo planas. Jis seniūnijos ribas patikslintų, kai kur išplėstų arba sumažintų. "Šį dokumentą dar reikia suderinti trijose ministerijose, kitose institucijose. Tuomet jis turėtų būti patvirtintas Vyriausybės nutarimu", – D.Aukštuolienė vylėsi, kad kitais metais svarbus dokumentas įsigalios.

Akademijos seniūnija pirmauja rajone pagal renovuotų daugiabučių skaičių: keturiuose tokiuose namuose renovacija jau atlikta, viename ji vyksta šiuo metu, trys daugiabučiai tam ruošiasi. Vieni pirmųjų Akademijoje buvo renovuoti du Jaunimo g. daugiabučiai – 4 ir 4A, buvę bendrabučiai. Renovacija vyko 2009 m. "Tuomet, prasidėjus ekonomikos krizei, buvo sunku įkalbėti žmones renovuoti namus. Bet mums pavyko. Po renovacijos išlaidos šildymui sumažėjo 60 proc.", – pasakojo šių daugiabučių gyventojus vienijančios bendrijos pirmininkas Edmundas Pocius. Jis pabrėžė, kad tuo metu renovuoti daugiabučius labai apsimokėjo: pusę darbų kainos dengė valstybė.

Viena gražiausių vietų

Seniūnijos pakraštyje, ant Nemuno šlaito prieigų įsikūrusi viena gražiausių seniūnijos vietų – garsiojo gamtininko, akademiko Tado Ivanausko įkurta Obelynė. Joje šeimininkauja ir gamtininko atminimą saugo jo įdukra Eleonora Baltuškevičienė su vyru Algirdu. "Čia – profesoriaus darbo kambarys, darbo stalas. Tiesa, būdamas čia, sodyboje, jis nerašė – tai darė būdamas savo bute Kaune. Atvažiavęs į sodybą, eidavo dirbti fizinių darbų – profesorius nevengė jokio darbo", – po memorialinę sodybą-muziejų vedžiojo E.Baltuškevičienė.

Krokodilo oda įrišta svečių knyga, gyvatės oda įrišta profesoriaus knyga apie ekspediciją į Braziliją, jo pirmosios žmonos Honoratos šaudymo varžybose laimėtas kavos servizas – vertingus eksponatus vardija garbaus amžiaus moteris. Gausūs gamtininko medžioklės, žūklės trofėjai atiduoti T.Ivanausko zoologijos muziejui, Obelynėje liko keletas, tarp jų – 1905 m. būsimo akademiko sumedžioto briedžio galva. Vieną muziejaus sienų puošia Lietuvos kunigaikščių, kitų garsių asmenybių portretais apipavidalintas Lietuvos himnas. "Šis himnas čia kabojo per visą sovietmetį. Profesorius su sovietų valdžia nesitaikstė – jis visada švęsdavo Kalėdas, Velykas. Po jo mirties, buvo atvykę tokių asmenų, kurie liepė nepriklausomą Lietuvą primenantį himną nukabinti. Bet aš pasakiau: ne aš jį pakabinau, ne aš ir nuimsiu", – prisiminė T.Ivanausko atminimo saugotoja.

Saugotiną teritoriją sumažino

1935 m. darytoje nuotraukoje A.Baltuškevičius rodo, kaip anksčiau atrodė Obelynė: ten, kur būta plyno lauko, dabar veši akademiko sodinti medžiai; buvusios jo lapių fermos vietoje įsikūręs Algirdo Amšiejaus bitynas. Obelynės parke gausu akademiko sodintų retų medžių: veši tulpmedžiai, japoninis puošmenis, ginkmedis, pelkinis ąžuolas, kurilinis maumedis. Dalis vertingojo T.Ivanausko įveisto sodo prieš keletą metų buvo sunaikinta: akademiko sūnui jam priklausiusią parko dalį pardavus, naujieji savininkai iškirto T.Ivanausko sodintas senųjų lietuviškų veislių obelis – čia ruošiasi statyti gyvenamuosius namus.

"Dabar jau nė ženklo nelikę, kad obelys čia augo. Nežinau, ką profesorius pasakytų, pamatęs tokį vaizdą", – žiūrėdama į plyną lauką lingavo galva E.Baltuškevičienė. Moteris apgailestavo, kad istorinio sodo naikintojų nesustabdė nei Kultūros paveldo departamentas, kuris Obelynės parką yra paskelbęs nacionalinio lygio kultūros vertybe, nei A.Stulginskio universitetas, žadėjęs, bet neradęs lėšų žemės sklypams iš privačių savininkų išpirkti, nei kitos institucijos. Kultūros paveldo departamentas šį pavasarį saugotiną parko teritoriją sumažino perpus – nuo 8 iki 4 ha. Naujiesiems savininkams priklausantis plotas – su Obelynės g. besiribojanti parko dalis, iškirstasis sodas – nebepatenka į saugotino kultūros objekto teritoriją.

"Šiais sprendimais atvertas kelias statyboms. Bet kol mes su vyru gyvi, užkardai ir spynos pakeliui į visiems atvirą T.Ivanausko sodybą nekabos", – tvirtos pozicijos laikosi E.Baltuškevičienė.

"Dabar turime galvoti apie tai, kaip išsaugoti ir tinkamai tvarkyti tą Obelynės parko dalį, kur vertingieji T.Ivanausko sodinti medžiai išliko. Jei Baltuškevičiams, savivaldybei, ASU pavyktų rasti bendrą kalbą – būtų galima steigti viešąją įstaigą, atsakingą už parko saugojimą ir tvarkymą. Šiuo metu dėl to deramės", – sakė darbo grupėje dėl Obelynės išsaugojimo dalyvaujantis Kauno rajono vicemeras Petras Mikelionis.

Muziejuje – U.Karvelis daiktai

Kitos garsios asmenybės Ugnės Karvelis atminimas saugomas jos vardo Akademijos gimnazijoje. Žymi moteris Lietuvos vardo garsintoja gimė greta esančiose Noreikiškėse, Karvelių dvare. Atgautas dvaro žemes savo palikime užrašė Akademijos gimnazijai, tuo tarsi įpareigodama šią įstaigą rūpintis jos atminimu. Nors iki šiol Akademijoje nemažai manančiųjų, kad ne visos lėšos, pardavus U.Karvelis žemes, pasiekė gimnaziją, viena aišku: gimnazijai tai buvo nemenka finansinė parama.

Pusė gimnazijos muziejaus stendų skirti U.Karvelis atminimui. "Vertingiausi eksponatai – mėgstama Ugnės suknelė, parsivežta iš Argentinos, ir jos talismanas – Laimės akmuo. Tai akmenėlis su duobute viduryje. Ugnė jį visą laiką nešiodavosi rankinuke, ir jei prieš kokį svarbų susitikimą jaudindavosi, tą duobutę trindavo pirštu – kad sektųsi", – paaiškino U.Karvelis asmeniškai pažinojusi muziejaus vadovė Daiva Rukšienė.

Muziejus dažnai sulaukia Lietuvos ir užsienio svečių, besidominčių U.Karvelis asmenybe. "Muziejui, saugančiam U.Karvelis atminimą, reikėtų ir daugiau erdvės, ir geresnio prieinamumo – tinkamesnė vieta būtų Karvelių dvaras arba reprezentacinė Kauno rajono vieta – Raudondvario dvaras", – įsitikinęs Akademijos U.Karvelis gimnazijos direktorius Rolandas Kučiauskas.

Jis pabrėžė, kad gimnazija, turinti beveik 1 tūkst. moksleivių, nėra tik garsios asmenybės atminimo saugotoja. "Mums svarbi kiekvieno vaiko, tėvo, mokytojo nuomonė – siekiame tapti demokratiška bendruomene. Kiekvieną darbą, investiciją, jų prioritetus aptariame su bendruomenės nariais", – sakė R.Kučiauskas.
Šalia gimnazijos vyksta darbai – baigiamas atnaujinti sporto aikštynas. Direktoriaus žodžiais, popietinėmis valandomis moderniu sporto aikštynu galės naudotis ne tik gimnazistai – visa Akademijos bendruomenė.

Marvos fortas – po vandeniu

Akademijos miestelio pradžia susijusi su tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA, dabar – A.Stulginskio universitetas) perkėlimu iš Dotnuvos į Kauną. Paskaitos vyko Kaune, o praktiniai darbai buvo atliekami Noreikiškių tarybiniame ūkyje. Studentus vežioti buvo nepatogu, todėl nuspręsta akademiją iškelti į užmiestį, čia vienoje vietoje pastatant ir naujuosius rūmus, ir studentų bendrabučius. Tuometė LŽŪA čia pradėjo kurtis 1957 m.

Seniūnijoje yra vieno garsiausių Lietuvos gamtininko Tado Ivanausko (1882–1970) įsteigtas Obelynės parkas, veikia jo memorialinė sodyba-muziejus.

Akademijos U.Karvelis gimnazijoje saugomas literatūros kritikės, vertėjos, Lietuvos ambasadorės prie UNESCO, kurios iniciatyva į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, U.Karvelis (1935–2002) atminimas.

Seniūnijos teritorijoje yra Marvos (Noreikiškių) forto, dar vadinamo XI fortu, liekanos. Jis išsidėstęs prie Akademijos miestelio vandentiekio bokšto. Šis fortas buvo Kauno tvirtovės antrojo fortų žiedo dalis. Statytas 1913–1915 m., jis taip ir liko nebaigtas. Buvo iškastas 5 m gylio griovys, kareivinių pamatų duobė. Pirmojo pasaulinio karo metais ar po jo susprogdintas fortas šiais laikais yra atsidūręs po vandeniu.