„9/11 pagal Farenheitą“ – kas yra didžiausias pasaulio...

Melagis. Niekšas. Vagis. Žudikas. Idiotas. Taip nuskambėtų reklaminis skandalingiausio ir populiariausio pasaulyje dokumentinio filmo šūkis, jei visai nebūtų cenzūros.

Tačiau cenzūra demokratijos židinyje Amerikoje yra ir pasireiškia ten, kur iškyla pavojus ...antidemokratijai, prisidengusiai jau minėtos demokratijos kauke. Ta pati cenzūra bandė užkišti burną režisieriui Maiklui Mūrui per 2003-ųjų „Oskarų“ įteikimo ceremoniją.

Tada iš pirmo žvilgsnio taikiausias pasaulio storuliukas išrėžė tiesiai šviesiai, ką galvoja protingoji JAV piliečių dalis ir didelė dalis Holivudo žvaigždžių – gėda, pone Bušai... Kalba buvo nutraukta garsia muzika, tačiau tie, kas palaikė Mūro nuomonę dėl Amerikos prezidento valdymo iškrypimų, išreiškė paramą nedrąsiais plojimais.

Garsiai ploti baugu – o jei prijaučiantys padlaižiai prodiuseriai nebesiūlys vaidmenų? O jei neapsisprendusi tauta apšauks ne-patriotu ir nebeis į filmus, kur tu atlieki pagrindinį vaidmenį?

Garsiai plojo vos keli, tarp kurių garsiausiai – neklaužada ir intelektualas Šonas Penas. Jam į viską nusispjauti – nesivaiko 20 milijonų dydžio honorarų. Pats buvo Irake ir vos išnešė sveiką kailį. Mūras juto tokių kaip Penas palaikymą, todėl pabaigė tai, apie ką galvodamas pakilo į sceną atsiimti prizo už ankstesnį iššūkį tariamai demokratijai.

Nuo tos tariamos demokratijos nukentėjo ne vienas muzikantas, tarp jų – „country“ merginos „Dixie Chics“ ar Džordžas Maiklas, dainose ir vaizdo klipuose pasityčioję iš jo ekscelencijos pono Bušo. Radijas atsisakė groti, populiarumas smuko dvigubai. Taip demokratiškai JAV susidorojama su kitaip galvojančiais.

Ta pati cenzūra stengėsi užkirsti kelią „Farenheitui“ į ekranus, kol blaivus protas laimėjo. Tiksliau, laimėjo noras pasipelnyti iš skandalo. Nes po pirmosios peržiūros net kelių kompanijų bosai užsidegė nusipirkti teises į juostos platinimą. Prieš tai Mūrui grūmojo pirštu ir kone vadino tautos išdaviku. Šiandien šis dokumentinis filmas jau yra kino klasika ir pelningiausia kada nors sukurta dokumentika.

Suprasdami „misijos“ svarbą, praėjusio Kanų kino festivalio žiuri komisijos pirmininkas Kventinas Tarantino ir jo kolegos „Farenheitui“ skyrė pagrindinį prizą. Žiūrovai atakavo sales, vos 5 milijonus kainavęs filmas kino teatruose surinko per 200 milijonų dolerių. Cenzūra galėjo padaryti tik viena – neprileisti prie šiųmetinių „Oskarų“.

Ir neprileido. Ir gavo du kandžius įgėlimus iš šono – apie kiną rašanti žiniasklaida Džordžą Bušą išrinko metų niekšu kino ekrane, o už blogiausius vaidmenis apdovanojimus skirstantys „Auksinių aviečių“ šmaikštuoliai nominavo JAV prezidentą ir visus jį filme palaikiusius visuomenės veikėjus blogiausio aktoriaus kategorijoje. Pelnytai.

Už tą epizodą, kai sužinojęs apie teroristų atakas, vaikų darželyje viešėjęs Bušas vaiposi it beždžionė. Už tai, kad užuot dirbęs, atostogauja daužydamas golfo kamuoliuką ir akiplėšiškai meluoja rinkėjams. Už tai, kad repetuodamas prieš eterį, į kamerą parodo „faką“ lyg apsiputojęs mažvaikis. Už nusišnekėjimus iš tribūnos. Už prekybą ginklais su teroristiškai nusiteikusiomis arabų valstybėmis.

Už asmeninių ir valstybės interesų painiojimą. Už tai, kad iš karto po rugsėjo 11–osios įvykių saugiai iš šalies išgabeno gausią Bin Ladeno giminėlę. Už troškimą valdyti naftą ir kariauti, kariauti, kariauti, nepaisant raudančių motinų, kurių sūnūs į Tėvynę grįžta cinko dėžutėse. Kliūva ir primityviajai popprincesei Britnei Spyrs, atvirai remiančiai Bušą, nors, ko gero, nieko apie politiką neišmanančiai.

Vienas emocingiausių „Farenheito“ momentų – Amerikos kariai, bombarduojantys ir siaubiantys Iraką pagal „Ruff on fire“ motyvus. Dega trobesiai, klykia moterys, seniai prakeikia beširdžius amerikiečius.

Kita karo Irake pusė ir jausmas, kad keršto ratas suksis toliau. Režisierius vaikšto su sūnų praradusia motina po Baltųjų rūmų kiemą ir pateikia aukštų pareigūnų apklausą – ar jie leistų savo vaikus į mirties gniaužtus Irake?

Galima apkaltinti Mūrą subjektyvumu, tačiau tiesa aiškiai jo pusėje – tai liudija paprastas faktas. JAV valdžia po premjeros pagrūmojo teismais, tačiau griežtesnių sankcijų nesiėmė. Tiesiog nutylėjo – šokti, kai esi akivaizdžiai apsimelavęs, tolygu savižudybei. Lygiai kaip ir „Makdonaldas“ neišdrįso šokti prieš kitą metų dokumentikos šedevrą „Padidink mane“, kur maitinimo tinklas apkaltintas žmonių nuodijimu. Vis dėlto nedidelė demokratijos pergalė. Bent jau kine.