JESSICA SHY

ŽVĖRIS

OpenPlay

Nors pripažįstu, kad Jessica Shy nėra mano arbatos puodelis, reikia būti turtingam ir teisingam – šio žvėries ignoruoti tiesiog neįmanoma. Jos pasiekimai kalba patys už save, fenomenali sėkmė iki dabar atrodo mistiškai ir pasako labai daug tiek apie mūsų sceną, tiek apie muzikos klausytojus. Tiesa, dar pats nežinau, ką, bet faktas, kad mūsiškiai gali surinkti tiek žiūrovų, kiek nesurenka užsienio žvaigždės, parodo, kad mes nebesikukliname. O ir kam kuklintis, kai skiriasi tik mastai, bet ne kokybė. 

Jessica Shy „Žvėries“ / Partnerio nuotr.

Visgi, jei pažvelgtume į Jessicos muzikos ir „Žvėries“ turinį, akivaizdu, kad tai yra muzika-atspindys, suteikianti klausytojui tai, ko jis nori ir geidžia; tai, kas jį tą akimirką atpalaiduoja ir leidžia užsimiršti; tai, kas galbūt yra artimiau klausytojui nei pačiam kūrėjui. Tai daroma labai tiksliai, nes Jessica su visa komanda tas 20 minučių užpildo visiškai, o laikas su jos muzika pralekia labai greitai. Be to, kaip ir ankstesni jos darbai, „Žvėris“ neužsibūna: kaip minėta, viso ilgagrojo trukmė siekia 20 minučių, kūriniai – vos po dvi minutes, tikiu, tikslingai pritaikyti socialinių tinklų kartai. Beje, įdomu, kad tokio ilgio darbus dažniausiai kuria naujosios kartos reperiai ir grindcore’eriai.... Tiesa, žinant, kokia komanda yra už Jessicos nugaros, tikrai norėjosi, kad pats darbas būtų šiek tiek išraiškingesnis, šiek tiek išmoningesnis ir drąsiau rizikuojantis. Prisitaikyti prie tokios gausios publikos – nemenkas iššūkis, tačiau bijau, kad apie pačią Jessicą individualiai per kūrybą sužinojau nepakankamai. Esu tikras, kad ji turi labai daug individualumo – nežinau, ar verta jį slėpti. Todėl labiausiai siūlyčiau nebebūti kukliems kūryboje, šauti netikėtumą, siurprizą ar sukelti nuostabą ir iš to gims dar didesnis žvėris.

74/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

CRYPTS OF DESPAIR

WE BELONG IN THE GRAVE

Transcending Obscurity Records

Partnerio nuotr.

Lietuvaičiai „beviltiškarūsiai“ bent mane (metalo bendruomenę, tikiu, kad ne) prieš kelerius metus itin nustebino albumu „All Lights Swallowed“, kuriame death metal žanrui suteikė šviežio oro ir noro perkurti senąsias taisykles. Dabar perkūrimas pasiekė ekstremalų išbandymą, nes „Crypts of Despair“ mirtmetalį apskritai metė ir ėmėsi deathcore’o, iš vienos pusės, artimo, iš kitos pusės, estetiškai visiškai kitokio požanrio. Nebijojimą rizikuoti visada reikia sveikinti, netgi jei tau pokyčiai nepatinka, todėl suprasdamas nevienareikšmį albumo priėmimą (taip, užsieniečiai apžvelgia lietuvių metalo muziką), aš visgi džiaugiuosi tokia grupės drąsa. Tikslios būgnų partijos, agresyvios gitaros ir šviežiai skambantis vokalas suteikia grupei modernumo; tai muzika, kuri labai gerai pataiko į laikmetį ir stengiasi būti relevantiška. Iš kitos pusės, šiek tiek pradingo išskirtinumo atspalvis, nes būdami tikslūs žanre, jie lyg ir jame šiek tiek užsidaro. Todėl papildomos spalvos, papildomi niuansai ar netgi vagystės iš kitų metalo požanrių albumui tikrai būtų padėję. Dabar tai yra tikslingas deathcore’as, kurį vieni giria kaip energingą, aktyvų ir atakuojantį, o kiti sako, kad jis neišsiskiria tiek, kiek norėtųsi. Visgi, mano nuomone, grupė turi bandyti, nes tik taip ji augs ir kurs vis turtingesnę diskografiją. Banalu aiškinti ir imtis tokių palyginimų, tačiau, kai esi savimi patenkintas ir nebenori keistis, tau telieka, taip sakant, pasimirti arba lįsti į grabą. To linkėti „Crypts of Despair“ tikrai nesinorėtų.

75/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

LIUCĖ

ŠVIESI NAKTIS

Self-released

Liucė / Partnerio nuotr.

Nežinau, kas čia šiemet vyksta, bet tikriausiai šie metai yra folk merginų metai, nes po puikaus Livijos Gemmos darbo nakties šviesą išvydo Liucijos Vaicenavičiūtės-Liucės trejus metus kurtas ir dar nežinia kiek laiko brandintas ilgagrojis, įrodęs, kad „neskubėk ir būsi pirmas“ yra visai teisinga patarlė. Pirmiausia, tai išdailintas darbas, kuriame kiekvienas garsas, žodis ir sąskambis turi savo vietą. Aišku, džiugu, kad per tiek laiko Liucė kartu su broliais šio albumo neiščiustijo iki paskutinės natelės, nepadarė sterilaus ir neatėmė iš jo gyvybės. Dabar albumas „Šviesi naktis“ turi pakankamai tiek jaunatviško žavesio, tiek profesionalaus potėpio, kad galėtų gyventi savo gyvenimą. Be to, į ausis krinta stereotipų ir banalybių išvengiantys kūrėjos tekstai. Dabar jie yra itin asmeniški, jautrūs ir vaizdingi, o sukuriamas soundscape’as byloja apie pačios koncepcijos vientisumą. Kai kas gali prikibti, kad Liucė yra tiesiog papimpinta Ievos Narkutės versija, tačiau toks apibūdinimas toli gražu netikslus – kažkoks vidinis kūrėjos variklis rodo, kad iš Liucės galima laukti daug stebinančių dalykų, kurie nuneš tolyn nuo žymiosios kolegės į jaukias, tačiau keistas interpretacijas. „Šviesi naktis“ parodo, kaip kartais svarbu pabūti ir sulaukti galutinės idėjos ar rezultato, pateisinančio tiek pačių kūrėjų, tiek jų klausytojų lūkesčius. Nežinau, kaip jums, tačiau man atrodo, kad Liucė su savo dainomis gali eiti toli. Jei ji nuspręs imtis ko nors kito (nes tikrai gali – studijos Kembridže tai įrodo), šis albumas išliks puikus 2025-ųjų vasaros garso takelis.

90/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

LAPKRIČIO 20-OSIOS ORKESTRAS

AUTOEROTINIS PORTRETAS

Self-released

Partnerio nuotr.

Vienareikšmiškai „Lapkričio 20-osios orkestras“ yra kultinė grupė. Savaip, savame pasaulyje, sava muzika ir savo supratimu jie skleidžia pankroko dvasią, net jei muzika ir nutolsta nuo kvintesencinio pankroko. Visada smagūs, visada pasikaustę ir visada su ta pačia meniška dvasia orkestrantai turi savo gerbėjų ratą, net jeigu ir ne tokį didelį, visgi ištikimą iki pat šaknų. „Autoerotinis portretas“ naujų gerbėjų būrio nesuburs, tačiau tuos, kuriems patinka autoironiška orkestrantų šėlionė, albumas tikrai privers pakilti nuo kėdžių ir sutrepsėti kokią kepurinę. Linksmintis yra dėl ko, nes grupė neužsisėdi savo pasaulėlyje, o plečia horizontus, bandydama elektroniką, naujus žanrus ir šiaip nebūdama tiesiog patenkinta savo kūryba. Juk galėtų, ar ne, nes kaip ir vieta – iškovota, mitas – paplitęs, o galimybė gerai praleisti laiką – garantuota... Toks ir yra šis ska, funk, punk ir patrank kolektyvo skambesys, neišgyvenant dėl bendrų bėdų, bet jaučiant savo bendruomenės pulsą. Juk jie, kaip ir kokia „Kanalizacija“, „Arklio galia“ ar kiti bohemomeniški, tačiau pernelyg rimtai į nieką nežiūrintys kolektyvai, kaip koks Salt Bae, padruskina mūsų kartais nuobodoką gyvenimą papildomais skoniais (ir, skirtingai nuo Salt Bae’aus, nepraranda sveikos nuovokos). Todėl šokime, juokimės, kartais apraudokime išėjusius didvyrius, pvz., Joną Zarrazą, ir supraskime, kad gyvename kartą, o ne du. Tai padarę pamatysite, kad šiame gyvenime autoironija su autoerotika smagiai susipina.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“).

SH

SH

Zona Records

Partnerio nuotr.

Legendinės muzikos grupės SH pristatyti nereikia, o jeigu reikia, tuomet siūlau padaryti pauzę ir įlįsti į internetą. Ten informacijos bus. Jei rimtai, po bene 20-ies metų sugrįžusios alternatyviojo roko legendos nusprendė perleisti savo jau 30 metų skaičiuojančius kūrinius ir pažvelgti į tą mažą laiko kapsulę, kai geriausia muzika skambėjo „Blogiausių grupių festivalyje“, kai pagrindiniu muzikos šaltiniu buvo „Ausis“, o muzikinį verslą valdė „Bomba Records“. Nieko nesako? Tuomet tikrai rekomenduoju šį darbą, kuris parodys, kad net ir atskirti (interneto juk nebuvo), mes vis tiek visomis išgalėmis bandėme atsiliepti į pasaulines tendencijas ir kūrėme išties įdomias grupes. O jau apie albumo „Supermeno užkandžiai“ įtaką net burnos aušinti neverta... Tiesa, šio albumo kūriniai yra iš anksčiau, tačiau jie vis tiek atskleidžia, kokie įdomūs ir brandūs buvo mūsų kūrėjai dar tik atsigaunančioje valstybėje. Galbūt šiek tiek primityvokas, tačiau pasirengęs visus sugerti shoegaze’inis SH skambesys tikrai maloniai nuteikia ausį ir sukelia nostalgiško liūdesio pliūpsnį ir pasvarstymą, kas būtų, jeigu būtų, ir kas buvo, ko jau nebėra. Ilgi, jaunatviškai maksimalistiški ir pilni noro atliepti tai, kas vyksta tuomet tokiame brangiame ir rožinėmis svajonėmis apipintame užsienyje, kūriniai gali ne vieną ašarėlę išspausti... Tiesa, kad ir kaip būtų smagu prisiminti senus laikus, įdomiausia, ar SH plėtos savo kūrybinę veiklą toliau. Manau, kad jau tapę dėdėmis, tėčiais, o gal net ir seneliais grupės nariai dar turi ką pasakyti, ką pagroti ir savais būdais skleisti alternatyvos žinią. Juk kas sakė, kad rokas – tik jauniems?

78/100 („Bandcamp“, „Apple Music“).