...Iš 2005-ųjų literatūros „lobyno“

Paskelbti „Geriausios 2005 metų lietuviškos knygos rinkimai“ sukėlė ažiotažą ir tarp skaitytojų, ir tarp literatų praktikų bei literatūros teoretikų, ir tarp leidėjų bei leidybinių produktų pardavėjų. Žodžiu, dažnas gali pareikšti savo asmeninę kompetentingą nuomonę apie tai, kas akcijoje gerai, kas – netikę, o ši ilgoka įžanga dedikuojama Sigito Parulskio esė knygai „Miegas ir kitos moterys“, kuri vienintelė iš viso „geriausiųjų“ penketuko nebuvo šioje tribūnoje aptarta, įvertinta, nors perskaityta. Ir nors S.Parulskis su atlaidžia šypsena (bent jau iš televizoriaus ekrano) žvelgia į tokio pobūdžio akcijas, atrakcijas ir, matyt, apžvalgas bei komentarus, žodis bus tartas.

Išties S.Parulskio eseistikai lietuvių literatūroje tenka svarbi pozicija ir dėl (auto)ironiško, atvirai, ekshibicionistiškai dvasios skaudulius ir kūno fiziologiją išviešinančio naratoriaus; ir dėl tariamų vertybių demitologizavimo (kartais, netgi – sumaitojimo), ir dėl obscenikos, ir dėl to, jog jo tekstai - faktiškai vienintelė atsvara kitokio (įvairiomis prasmėmis) pobūdžio eseistikai: elegantiškai – manieringai, pseudodvasingai, nuobodžiai, didaktiškai, banaliai ir t.t. „Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas. Nuolatos susiduriu su dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama; sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium, ir netgi argumentas, kad visi šiame pasaulyje siekia įsigyti kuo patogesnę kaukę, ne visuomet gelbsti – patogūs drabužiai taip pat susidėvi“ (P.8). Gaila, kad ne aš atradau šią „programinę“ citatą – ji puikuojasi ant ketvirtojo knygos viršelio ir šmėkščioja recenzentų tekstuose.

Įspūdžio, kurį padarė pirmoji esė knyga „Nuogi drabužiai“, šioji, aišku, nesukėlė, bet atsakė į kadais suformuluotą klausimą, kokia kryptimi eis, kuo virs S.Parulskio eseistinis veikėjas. O veikėjas, regisi, gana sparčiai suka į „grynosios prozos“ dirvonus ir tampa fiktyviu personažu, dar mintančiu autoriaus mintimis, dar dėvinčiu tą pačią kaukę, dar kalbančiu tomis pačiomis intonacijomis, bet jau drįstančiu „nepaklusti“ autoriaus gyvenamam gyvenimui ir pasielgti savaip, pvz., nerti į šiukšlių konteinerį ir įsikąsti dantimis į vištos kulšies atbrizgusias, pašvinkusias mėsos atplaišas („Šiukšlės“). Kita vertus, kai kurie tekstai gali paliudyti ir kitą „literatūrinio radimosi“ aspektą: intensyvaus dvasinio gyvenimo išvargintas rašytojas elementariausiai pavargo (nesakysiu - „išsisėmė“) ir pradėjo koketuoti su skaitytojais, narciziškai mirkčioti pačiam sau – tokiam šauniam, štai taip ypatingai aštriai, taip analitiškai rašančiam, taip drąsiai dekonstruojančiam pasaulį – rašytojui: „Prisimenat mano esė, kuri prasideda pelkėje skęstančios karvės vaizdu... ...> Taip, apie karvę... Jau supratot, niekad nebuvo jokios skęstančios karvės mano gyvenime. ...> aš ją prasimaniau arba ji mane prasimanė, t.y. jos vaizdinys susirado mane, ir ...> tik dabar, po keleto metų, supratau, kad karvę skandinau gailėdamas savęs, galvodamas apie savo vienatvę, aš ir esu ta nelaiminga karvė, kuriai niekas negali padėti, kuriai aš pats negaliu padėti, negaliu ir greičiausiai, kaip ir visi egoistai – nenoriu...“ (p. 110). Taip, gali būti, kad ta skęstanti karvė; žmogelis, miške aptikęs maniako smaugiamą ir prievartaujamą merginą; vyras šiukšlių konteineryje – tai naratoriaus būsenų metaforos. Bet irgi gali būti, kad jie – tiesiog sugalvoti novelių veikėjai... Taigi, atrodo, S.Parulskio esė rangosi į naują kūną.