Privertęs Lietuvą verkti iš juoko Virginijus Rudys, pramintas Žemaitijos akmenėliu, "Lietuvos talentų" pusfinalyje stengėsi atskleisti ir kitus savo talentus - gebėjimą šokti, kurti eiles, režisuoti.

Nesulaikydamas juoko "Lietuvos talentų" teisėjas M.Mikutavičius sakė, kad V.Rudžio pasirodymas nė iš tolo neprilygsta "Pamišėlio užrašams", R.Ščiogolevaitė tarstelėjo, kad Virginijus jai atėmė kalbos dovaną, o A.Večerskis ištarė, kad vyrą teis tik Dievas.

O ko dar nespėjo pamatyti Lietuva ir apie ką svajoja, Žemaitijos Akmenėlis papasakojo "TV dienai".

- Kaip vertinate savo dalyvavimą "Lietuvos talentuose"?
- Labai džiaugiuosi, kad patekau net į pusfinalį. Nuostabus jausmas - iki tol buvau paprastas žmogus iš kaimo, žinomas tik aplinkiniams, o dabar vos į finalą nepatekau.

- Kaip reaguojate, kai kiti jus vadina humoristu, keistuoliu, nevykėliu?
- Kaip čia reaguosi. Turiu įvairių meniškų pusių. Žmogui reikia linksmesnių dalykų gyvenime, ypač po šitos nelaimingos meilės istorijos, kurią perteikiau savo pasirodyme ir kuri yra reali. Aš ieškau gražių, meniškų gyvenimo pusių. Tai - eilėraščiai, poezija, šokiai, baltas humoras, o juodo humoro stengiuosi niekuomet nenaudoti.

- Kaip manote, kodėl už jus balsavo tiek daug žiūrovų?
- Žmonės mane palaikydavo ir anksčiau, kai gegužinėse, kituose renginiuose šokdavau. Gal žiūrovams patiko mano nuoširdumas, linksmumas.

- Nenusivylėte, neįsižeidėte, kad komisija į finalą nusiuntė konkurentus?
- Kas aš toks, kad įsižeisčiau? Aš - kaimo vaikiuks, poetas, menininkas, o jie - savo darbo srities profesionalai, nuostabūs žmonės.

- Ką jums davė "Lietuvos talentai?
- Atradau naujų savo talentų. Pirmą sykį ant drobės paveikslą nutapiau, o iki šiol tik ant popieriaus piešiau.

- Ko žiūrovams nespėjote parodyti?
- Norėjau papasakoti, bet tiesioginiame eteryje nebuvo laiko, kad finalui ruošiu pasaką su labai gražia pabaiga. Tai buvo tik pirma pasakos dalis. Dar kai savo mašinikės neturiu, kol susamdai viską, nespėji paruošti tikrai gero pasirodymo. O finale atsirastų mano būsimoji, princesė, vaidilutė.

- Kitais metais vėl bandysite laimę?
- Gyvenimas - kaip įvairialypė mozaika, niekas nežino, nežinia, kaip po metų jis pasisuks. Nežinom, kas bus rytoj - gal mirsim, gal išvyksim į užsienį.

- Ar ketinate išvykti svetur?
- Galbūt. Dar prieš trejus metus išgyvenau gaisrą. Prisikėliau kaip poetas feniksas. Be to, daug atsiėjo šie trys važiavimai į talentų šou. Ėjau pasirodyti ir dėl pagrindinio prizo, bet nepavyko.

- Kažin, ar iš šokių pragyventi galima. Kaip verčiatės?
- Su tėvukais ūkininkaujame - turime 30 ha žemės, gyvulių.

- Lietuva apie jus išgirdo. O apie ką dabar svajojate?
- Idėjų daug turiu, bet viskas už pinigų užkliūva. Norėčiau išleisti savo poezijos knygas. Rankraščių turiu labai daug - beveik milijoną ketureilių: ir poemų tipo, ir baltųjų eilių. Taip pat turiu svajonę įkurti teatro ir šokių grupę. Ieškosiu rėmėjų ir bandysiu ją įgyvendinti.