- Enrika Striogaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Galerija „Aukso pjūvis“ pasipuošė metų karūna – ciklo „Duetai“ paroda, kurioje galima pamatyti garsios dailininkų grupės „Angis“ narių – Alfonso Vilpišausko ir jau anapilin išėjusio Mikalojaus Šalkausko tapybos darbus.
Gėrėjimosi gyvenimu jėga
„Antra laiptinė nuo Kauno pilies, – ruošdamasis būsimos parodos objektų eksponavimui į savo dirbtuvę pakviečia A.Vilpišauskas. – Priešais prezidentūrą„, – priduria ir darosi kiek aiškiau, kur eiti. „Tai baseine galėsi pasitikti“, – kolegai pataria tapytoja Aušra Andziulytė, ir nuo šių žodžių vėl viskas susijaukia. Tai įtardama A.Andziulytė paaiškina: „Mes juokais baseinu vadiname tą erdvę priešais laiptines.“ Viskas beveik paaiškėja ir vėl susitelkiama ties paveikslų kabinimo darbu: su pagalbininku išsijuosęs pluša Jonas Gasiūnas, buvęs A.Vilpišausko mokinys, pernai apdovanotas Nacionaline meno premija, grupės „Angis“ lyderis.
Dar ir nepakabinti A.Vilpišausko paveikslai stebina sklindančiu gyvenimo džiaugsmu. Ryški, žaisminga, vitališka tapyba perduoda gėrėjimosi gyvenimu net ne emociją, bet jėgą. Iš kur ji? Ir kaip jos neprarasti? Regis, ji ne tik nemažėja, bet dargi – auga? Tai klausimas tapytojui, jau esant pas jį dirbtuvėje, antroje laiptinėje nuo Kauno pilies.
Tiesą sakant, atsakymo nelabai reikia, jis – paveiksluose, ir tas neišprotautas, bežodis atsakymas daug informatyvesnis. Net niūrūs, tamsių tonų potėpiai, net tiesiai iš dažų tūbelės išspaustos juodos gyvatėlės, šliužai „Paralelinėse realybėse“ neužgesina gyvenimo gėrio, gėrėjimosi juo – jis prasimuša kaip šaltinis, gyvenimo geismo instinktas. Maža to, tie tamsybių akivarai tampa medžiaga, faktūra šviesai ir džiaugsmui atskleisti, pabrėžti, išryškinti. Galbūt todėl ir neužmuša, nes jį – gėrėjimąsi, gėrį – maitina ne akimirksnio euforija, bet sukaupta išmintis.
„Beveik banditėlis“
Kilęs iš kaimo, nuo Ukmergės rajono, A.Vilpišauskas nuo 20-ies gyvena Kaune. Motina su juo atvažiavo pas pusseserę: mieste, pasak dailininko, mėgino užsikabinti.
„Būdama trejų mama neteko savo tėvų, vyriausioji šeimoje sesuo, keturiolikmetė Marytė, užaugino ją ir kitus našlaičiais likusius brolius ir seseris. Maitinosi praktiškai vien obuoliais, vėliau tas obelis pasisavino kolchozas“, – savo šaknų link veda A.Vilpišauskas, bet be liūdesio, su kažkokiu užsidegimu, įdomumu. Tampa aišku, kodėl tokios išraiškingos jo tapytos „Rudens obelys“, taip pat – „Seno medžio jausmas“, „Mėlynas sodas“, „Oranžinis sodas“. Mažiausiasis šeimos vaikelis tąkart neišgyveno, trejų metų A.Vilpišausko mama – pagal mažumą buvo antra.
Kaune, Jonavos gatvėje, su mama apsigyvenęs A.Vilpišauskas susidėjo su vietos banditėliais: buvo gan stiprus kaimo vaikis, apgindavo ir tetos, pas kurią gyveno, sūnų, ir save. „Jei ne kumščiais, tai kokiu kuolu aptvatindavau“, – net ir pasakodamas apie nelengvą vaikystę, tapytojas sugeba gėrėtis kiekviena nugyventa diena.
Pamokyti vietos banditėliai priėmė į savo kompaniją ir A.Vilpišauską. Mamai pasidarė neramu: vietos paauglių gauja darė savo įtaką. „Kažin kaip viskas būtų susiklostę – buvau tapęs beveik banditėliu“, – svarsto dailininkas.
Plaukimas, boksas ir dailė
Svarbų patarimą A.Vilpišausko motinai tąsyk davęs garsus to meto kalbininkas, pas kurį moteris, bėgdama nuo privalomos tarnystės „kolchoze“, tarnavo. Jis pasakė gudrybę, kuri padėtų vaiką įtaisyti į tuberkulioze sergančiųjų sanatorinę mokyklą. „Ir tai buvo kur kas geriau nei vietos banditėlių apmokymai“, – stojiškai praeitin žvelgia Kauno tapybos grandas.
Iš kur ji, toji tapyba, atėjo? „Iš tetos, Dovainienės Marytės, austų raštų, vyriausioji mamos sesuo buvo nuostabi audėja“, – atsako A.Vilpišauskas. Ta pati, kuri užaugino mamą. „Šiuo periodu jie daro didžiausią įtaką. Likę atmintyje tie ornamentai, spalvos, jų deriniai kažkaip išnyra ir aš taip imu džiazuoti, taip pavarau prisiminęs“, – pasakoja dailininkas.
Tiesa, anksčiau, žengiant pirmuosius žingsnius į dailę, taip toli gražu neatrodė, matomą vaizdą norėjosi nupiešti kuo tiksliau, kuo realistiškiau, – dailininkas dabar juokiasi tai prisiminęs. Derindamas plaukimo, bokso treniruotes su dailės pamokomis Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje, į kurią vėliau sugrįžo jau kaip pedagogas, A.Vilpišauskas vis aiškiau suprato, kad tapyba – jo kelias, dėl kurio niekada neteko suabejoti.
Pradžia – nuo architektūros
Įstojęs į tuometį Dailės institutą, A.Vilpišauskas pasirinko architektūros studijas. Į tapybą priimdavo labai mažai studentų, konkurencija – didžiulė, būsimasis Kauno tapybos metras nesiryžo, pasirinko tai, kas bent jau netolina nuo tapybos.
Vėliau, jau grįžus iš užtrukusios tarnybos sovietinėje armijoje, žadėdamas aukso kalnus, jį ėmė verbuoti saugumas. „Esu apsisprendęs. Tapyba, – tąkart įkalbinėjimus ryžtingai nukirto menininkas, bet drąsiai nepasijuto. „Jų kvapą iki šiol jaučiu“, – priduria, atsimindamas kai tarp jaunų, maištingų menininkų nuolat atsirasdavo keistų, įtartinų tipų.
Gal visa tai lėmė, kad A.Vilpišausko, kaip tapytojo, bene dešimtį metų niekas "nepastebėjo“? Nepastebėjo, nors 1976 m., tuoj po tapybos studijų, į kurias perėjo jau po tarnybos armijoje, surengtoje Kauno jaunųjų dailininkų parodoje dailininkas buvo apdovanotas diplomu už sėkmingą debiutą. Sėkmė – ir po jos stojusi ilga tyla.
Nepamatyti angelai
A.Vilpišauskas buvo šiek tiek pastebėtas tik 1982 m. senajame M.K.Čiurlionio muziejuje surengtoje Penkių dailininkų grupės parodoje sykiu su Arūnu Vaitkūnu, Mykolu Šalkausku, Alfredu Šatu, Jūračiu Zalensu.
Paroda buvo nuvežta į Panevėžį, kur A.Vilpišausko tapyba itin įstrigo režisieriui Juozui Miltiniui. „Panevėžyje buvo išspausdinta praktiškai pirmoji mane palaikanti recenzija, – prisimena dailininkas ir apsidairo: – Ji yra kažkur čia."
Rasti ją nėra lengva, nes dailininko dirbtuvė – tikras įvairiausių spaudinių archyvas. Ant sienų, šaldytuvo, lubų priklijuota įvairiausių straipsnių, nuotraukų, kažkuo kritusių menininkui į akį, – galima pasiskaityti straipsnių apie kolegas, kitų sričių menininkus arba kaip tausoti širdį.
„Bet širdies, nors ji čiut veža, aš nesaugau. Myliu, bet nesaugau“, – pagavęs žvilgsnį juokiasi tapytojas. Nors juokai, tiesą sakant, menki: infarktas ir dvi klinikinės mirtys parodė ir kitą gyvenimo/negyvenimo pusę. „Angelų nemačiau, matyt, netoli buvau tenuėjęs, – optimizmo nepraranda dailininkas ir akimirksniu surimtėja: – Bet žinau, kad gyvenimas – didžiulė dovana.“
Siekiamybė – laisvė dirbti
Kūrybinio kelio pradžioje dėmesiu nelepinamas A.Vilpišauskas nestokojo sėkmės meno rinkoje.
1978 m. išėjęs iš tuomečio Stepo Žuko technikumo, kuriame dėstytojavo, o sekmadieniniuose visuomeniniais pagrindais organizuotuose tapybos užsiėmimuose augino (pasak menininko, ne augino, o įpūtė tam tikros dvasios, šviežio oro) ne vieną būsimąjį garsų tapytoją (tarp jo mokinių buvo J.Gasiūnas, Rimvidas Jankauskas, Vytautas Tamoliūnas, Eimutis Markūnas, Antanas Obcarskas). A.Vilpišauskas pusę metų niekur valdiško darbo nedirbo, tačiau išvažiavęs į kūrybinę stovyklą Palangoje ėmė daug tapyti.
Vėliau Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriuje surengė parodą, iš kurios visi paveikslai buvo nupirkti. „Pasirodo, buvo pelningiau tapyti, nei dirbti", – šypsosi dailininkas. Nepaisant šio atradimo, dar tais pačiais metais jis įsidarbino keturmetėje vaikų dailės mokykloje.
„Visada norėjau likti laisvas, nepriklausyti galerijoms“, – pasakoja tapytojas ir čia pat priduria: viena galerija yra pardavusi du jo darbus už kone 100 000 rublių.
„Grįžau tąkart su taksi ir lagaminėliu, pilnu pinigų. Buvau kiek išgėręs, atsiguliau numetęs lagaminėlį ir užmigau. Kai ryte atsibudau, žmona su uošve dar nebuvo baigusios skaičiuoti pinigų", – šypsosi tapybos grandas ir susizgrimba: gal nereikia apie tai rašyti, žmona dar užpyksianti.
"Gal geriau apie tapybą... – pasąmonėje jam įstrigę ne tik tie tetos austi ornamentai, bet ir stiprus įspūdis, patirtas vaikystės dienų kaime, kai pamatė vėliau į Sibirą išvežto giminaičio Alfonso Unikausko piešinį. – Turėjo įtakos ir draugai, keturmetė Kauno dailės mokykla, jos direktorė Laima Barauskienė, meno istorija, parodos ir dar net nežinia kas.“
Pažintis su M.Šalkausku
Nuo parodos „Penki Kauno tapytojai“ prasidėjo ir A.Vilpišausko pažintis su kitu „Duetų“ porininku M.Šalkausku. Jį bei A.Vaitkūną 1988–1989 m. Jonas Gasiūnas pakvietė į organizuojamą „Angies“ grupę, o 1990-aisiais surengė įsimintiną parodą.
„Angis“ padėjo atsiskleisti A.Vilpišauskui, o ypač – M.Šalkauskui. Iki tol buvęs vienišius, pastarasis oficialiajam menui ne tiek oponavęs, kiek jį ignoravęs, sukūrė savitą tapybos stilių, atskleidusį metafizinį jo požiūrį į aplinką.
Pasak menotyrininkės Kristinos Civinskienės, M.Šalkausko kūriniai išsiskyrė ne tiek figūrine tapyba įprasta prasme, kiek antropomorfiškais pavidalais, daugiaprasmiais vaizdiniais ir egzistenciniais apmąstymais. Atrodo, kad dailininkas norėjo pasakyti kažką daugiau, nei tuo metu žiūrovas buvo pasiruošęs suvokti.
M.Šalkauskui buvo svarbi estetinė plotmė, grynojo meno pozicija – išraiškos efektyvumas ir spalvomis kuriama regimybės tiesa, o iš paveikslų sklindanti melancholija byloja ne tiek apie liūdesį, kiek apie sielos jautrumą – pagrindinį dailininko „įrankį“, kuriuo apmąstoma egzistencija.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasikeitė neatpažįstamai20
Šiandien išaušo klaipėdiečių ilgai laukta diena – duris lankytojams po rekonstrukcijos atvers Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Penkerius metus be savo namų dirbę teatralai kvies ne tik mėgautis pastatymais, bet ir įve...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Urbšienės faifoklokai Baniutės svetainėje4
Kačerginėje, buvusioje Mašiotų ir Urbšių šeimų vasarvietėje, kuri apima namelį ir parkų sklypus, daugiau nei 20 metų šeimininkauja Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos nariai. Šeimininkauja,...
-
Nacionalinis kultūros forumas mėgins sujungti, kas sunkiai sujungiama, – kultūrą ir verslumą
Nacionalinis kultūros forumas, šiais metais vykstantis devintąjį kartą, kraustosi į Kauną. Vytauto Didžiojo universitete šalies kultūros lauko dalyviai imsis nagrinėti dvi itin svarbias – kultūros regionuose ir verslumo – te...
-
Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje atidaromas Lietuvos paviljonas5
Italijoje, Venecijoje, šiuolaikinio meno bienalėje, penktadienį atidaromas Lietuvos paviljonas, pranešė Nacionalinis dailės muziejus. ...
-
45-asis „Lietuvos teatrų pavasaris“ kviečia Kauno publiką į teatrališką savaitę
Kauno teatro mylėtojai turės unikalią progą mėgautis aukščiausio lygio teatro spektakliais iš visos Lietuvos. Nuo balandžio 21 iki 28 dienos Kauno kultūros centras kviečia visus teatro gerbėjus švęsti 45-ąjį „Lietuvos te...
-
Už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui apdovanoti J. Glemža, R. Jaloveckas
Minint Tarptautinę paminklų ir paminklinių vietų apsaugos dieną, Kultūros paveldo departamento (KPD) medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui“ ketvirtadienį apdovanoti Jonas Rimantas Glemža ir Romanas Jaloveckas, keliems architekt...
-
Specialistė apie lytiškumo suvokimo problemas: lietuviai nori, bet nežino, kaip tai pasakyti16
Lytiškumo ugdymo ekspertai pastebi, kad apie nuogą kūną ir lytinius santykius suaugę lietuviai vis dar nemoka kalbėti be drovumo ar baimės. Ypač nejauku tada, kai reikia atsakyti į savo atžalų nepatogius klausimus. Pasak ekspertų, vieni klaus...
-
Kauną užplūs skandinaviškos kultūros banga4
Paskutinę balandžio savaitę Kaunas tradiciškai kviečia iš arčiau pažinti skandinavišką kultūrą. Dalyvių laukia gausi renginių programa: parodos, norvegų kalbos pamokos, protmūšis, paskaitos bei diskusijos, ekskursijos i...