Rusų aktoriaus V.Gafto kūrybos vakaras – Klaipėdoje

Antradienį Klaipėdoje pirmąsyk kūrybos vakarą surengs žymus rusų teatro ir kino aktorius Valentinas Gaftas, turintis daugybę savo talento gerbėjų ir mūsų šalyje.

Plataus kūrybinio diapazono

Šiemet šventęs 75-ąjį gimtadienį V.Gaftas toliau intensyviai dirba „Sovremennik“ teatre, filmuojasi kine, rašo kandžias epigramas ir gastroliuoja. Jo gastrolinė programa „Epigramos, scenos iš gyvenimo ir kita“ – linksmas monospektaklis su gyvenimo prieskoniais, kuriais aktorius mielai dalijasi su publika.

V.Gaftas – nepaprastai plataus kūrybinio diapazono aktorius, išsiskiriantis laisvu ir natūraliu scenos ir ekrano pajautimu. Tobulai valdydamas nepaprastai išraiškingus veido bruožus bei balsą, šis aktorius nuostabiai valdo visiškai skirtingus savo profesijos žanrus.

Kino gerbėjai jį pažįsta iš filmų „Už vargšą husarą užtarkite žodį...“, „Pagrindine gatve su orkestru“, „Stebukladarys“, „Naktiniai žaidimai“ ir kitų.

Ir teatro scenoje jis – tikra žvaigždė. Kaip rašoma „Teatro enciklopedijoje“, „V.Gaftui charakteringa tikslus ir įžvalgus šiuolaikinio intelektualaus personažo įkūnijimas, temperamento ir analitiškumo suderinimas, gilus dramatiško konflikto išreiškimas, polinkis didelėms problemoms ir charakteriams“.

Kartu su genialaus aktoriaus šlove V.Gaftas tapo žinomas ir kaip kandžių, kartais net nuodingų, epigramų autorius. Pasiūlius Olegui Jefremovui, aktorius visiškai netikėtai tiek sau pačiam, tiek aplinkiniams pradėjo rašyti epigramas. Tai buvo savęs ir kitų ironizavimas. Jis nieko nenorėjo įžeisti, pliekti ar sukiršinti. Tiesiog norėjo tokiu būdu pasakyti savo tiesą. Ir tai atliko tiesiog genialiai.

V.Gaftas išleido 8 knygas, kuriose sugulė ne tik epigramos, bet ir lyriniai eilėraščiai, memuarai.

Kinas jo nelepino

Patys pirmieji prisiminimai apie teatrą, kaip pasakojo V.Gaftas, jam iškyla dar iš mokyklos laikų, kuomet ketvirtoje klasėje vaikų teatre žiūrėjo spektaklį pagal Sergejaus Michalkovo pjesę „Ypatinga užduotis“. Jis tikėjo viskuo, kas vyko scenoje. Nors, kaip prisipažino, tuo metu noro tapti aktoriumi nebuvo. Jis atsirado vėliau, ir jis pradėjo dalyvauti mokyklos saviveikloje, kur jam tekdavo tik moteriški vaidmenys, nes ten mokėsi vien berniukai. Tačiau net vaidindamas tuose spektakliuose jis gėdijosi kam nors prisipažinti, kad nori tapti aktoriumi. Todėl į institutą stojo paslapčia.

Kaip ir visi „MXAT“-o studentai, V.Gaftas svajojo filmuotis kine. Kartą (tai buvo 1956 m.) jį pakvietė nusifilmuoti filme „Žmogžudystė Dantės gatvėje“. Nors jo vaidmuo buvo epizodinis ir be žodžių, tai buvo V.Gafto debiutas kine.

V.Gaftas dirbo „Mossoveto“, „Satyrikono“, „Na Maloj Bronnoj“ teatruose. 1969 m. Olegas Jefremovas pakvietė aktorių į „Sovremennik“ teatrą. Su šiuo teatru susijęs visas tolimesnis V.Gafto gyvenimas, jis jį laiko savo gimtaisiais namais. Vieni iš geriausių jo vaidmenų – Glumovas („Balalaikos ir K°“), Lopatinas („Iš Lopatino užrašų“), Gorelovas („Skubėkite daryti gerą“), Džordžas („Kas bijo Virdžinijos Vulf?“), Rachlinas („Naminis katinas vidutinio pūkuotumo“).

Kine V.Gaftas daug metų vaidino tik epizodinius vaidmenis arba mažareikšmius personažus. Ir nors dar iki 8-ojo dešimtmečio jis dažnai pasirodydavo kino ekrane, ryškių, gerai įsimenamų vaidmenų kaip ir neturėjo. Pats V.Gaftas tai paaiškindavo taip: „Kinas manęs nelepino. Maža to, kad tipažas mano buvo ne toks, kažkoks nerusiškas ir keistas. Tuo metu herojai turėjo būti kitokie. 6-7 dešimtmečiais aš netikau jokiems vaidmenims, na, gal su retom išimtim. Tačiau visuomet būdavo taip – filmuodavo bandymus ir atrodė, kad jau jau paims vaidmeniui, bet tuomet ateidavo kažkas kitas, ir filme filmuodavausi jau ne aš...“

Populiarumas atėjo vėlai

Tik 8-ąjį dešimtmetį pasirodė pirmieji didesni aktoriaus vaidmenys. Tai Stiuartas politinėje dramoje „Naktis 14 paralelėje“ (1971), Lopachinas televizijos spektaklyje „Iš Lopachino užrašų“ (1975), Brasetas iš komedijos „Sveiki, aš jūsų teta“ ir kiti.

Vis dėlto tikrojo populiarumo V.Gaftas sulaukė po bendradarbiavimo su Eldaru Riazanovu. Vaidmenys jo režisuotuose filmuose tapo geriausiais aktoriaus karjeroje. 1979 m. jis suvaidino kooperatyvo pirmininką Sidorkiną komedijoje „Garažas“. Personažas greičiau groteskiškas, balagano-ironiškas, V.Gafto talento dėka leidęs režisieriui filmą pasukti reikiama realumo linkme.

1980 m. V.Gaftas pasirodė E.Riazanovo tragikomedijoje „Už vargšą husarą užtarkite žodį...“, 1987 m. vaidino Odinkovą, filme „Pamiršta melodija fleitai“, 1991 m. nusifilmavo „Pažadėtame danguje“ („Небеса обетованные“).

9-ąjį dešimtmetį V.Gafto kūrybos lobynas pasipildė daugeliu populiarių vaidmenų ir kitų režisierių sukurtuose filmuose: A.Muratovo „Lenktynės vertikale“ (1982), S.Šakurovo „Vizitas pas Minotaurą“. Taip pat gerai žinomi aktoriaus personažai, sukurti filmuose „Stebukladarys“ (1982), „Pagrindine gatve su orkestru“ (1986), „Naktiniai žaidimai“ (1991). 1994 m. V.Gaftas suvaidino Volandą filme „Meistras ir Margarita“, tačiau filmas taip ir nepasiekė žydrųjų ekranų...

Susitikimas su V.Gaftu – spalio 5 d. 19 val. Klaipėdos žvejų rūmuose. Bilietai – nuo 40 iki120 Lt, juos platina „Tiketa“.

V.Gafto gastrolių Lietuvoje organizatorius – Vilniaus viešoji įstaiga „Rexus“ .