Penkeri nuotykių kupini muzikos eksperimentuotojų metai

Vilniečių audiovizualinės muzikos projektas ,,AVaspo” 2012-uosius palydi, minėdamas neeilinę sukaktį – penkerių metų gimtadienį.

Specialiai diena.lt skaitytojams – įdomiausi „AVaspo“ įvykiai iš projekto autorės, poetės ir dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės lūpų.

2008-ieji: ,,reiškinys tampa grupe

2008 m. ,,AVaspo“ dar buvo ne grupė, o reiškinys Gabrielės Labanauskaitės galvoje:

,,Burdama skirtingus garso kūrėjus (Aivarą Ruzgą, Antaną Dombrovskį, Vladą Dieninį) ir vaizdo menininkus (Aureliją Maknytę, Virginiją Apšegaitę, Virginijų Malčių), įsivaizdavau šį sambūrį kaip vienkartinį projektą, kurio tikslas – eilėraščius išraiškai atrasti naują vaizdinę ir garsinę simbiozę. Kitaip tariant, norėjosi išleisti ne poezijos knygą, o poezijos CD/DVD „Nėra okeano“, - paklausta apie pirmąsias ,,AVaspo“ akimirkas portalui pasakojo G. Labanauskaitė.

G. Labanauskaitė priduria,  kad gavus Lietuvos kultūros ministerijos paramą, kartu su leidykla „Kitos knygos“ buvo galima neskubant įgyvendinti debiutinio albumo užmojį: sudaryti skirtingas kūrybines darbo grupes, įrašinėti ir tobulinti garso takelius, filmuoti, montuoti ir t.t.

,,Jau tuo metu prie mūsų prisijungė gitaristas Pavelas Kostiukovas, su kuriuo kartu grojome dar ilgą laiką. Kadangi net ir albumo viršelius lankstėme patys, visas „Nėra okeano“ gimimo procesas užtruko beveik metus, - tęsia projekto lyderė.

2009-ieji: „AVaspo” burtai pasklinda ir už Lietuvos ribų

Po ilgo pasiruošimo proceso, balandžio 4 d. ,,AVaspo” pristatė debiutinį albumą – „Nėra okeano“, suteikusį jiems galimybes išplaukti į tarptautinius vandenis.

Pirmasis „AVaspo” koncertas vyko prestižiniame alternatyvios muzikos festivalyje SKIF, Peterburge (Rusija). Lietuviai tuomet vienoje scenoje pasirodė su tokiais žinomais projektais kaip „Burnt Friedman”, „Sir Alice”, „Geni Geva”, „Deerhoof”, „Pivot” ir kt.

„Kaip grupei, sugrojusiai tik kelis koncertus Lietuvoje, tai buvo fantastiška pradžia. Padarėme porą reportažų su tuometinėmis žvaigždėmis bei festivalio organizatoriais, kuriuos po to atidavėme LR laidoms, vis mokėjome baudas lietuvišką mašinos numerį pamačiusiems milicininkams ir gyvenome Lietuvos konsulato svečių namuose”, - įspūdžiais dalijosi G. Labanauskaitė.

G. Labanauskaitė dar priduria, kad šie metai ypatingi dar ir tuo, kad ji ir grupės narys Vladas Dieninis pradėjo dirbti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

„Tik V. Dieninio darbas susijęs su šiuolaikiniu šokiu, o mano – su dramaturgija, vedame aktorių ir režisierių kursus. Gal todėl mane ypatingai pradėjo dominti atlikimo performatyvumas, o tai paveikė ir naujų bendradarbiavimo projektų iniciatyvą – nebylaus kino įgarsinimą ir pan.”, - pridurė atlikėja.

2010-ieji: antrojo albumo „Niagara“ alchemija

„Akivaizdžiai supratus, kad vis tik nesame vienkartinis projektas, o grupė, kurią iš šiuolaikinių meno festivalių kaip ekskliuzyvų pipirą išsitraukia ir muzikiniai festivaliai, nutarėme savo sudėtį  papildyti Ryčiu Koreniuku. Taigi, Vladas grojo elektroniniais ir akustiniais būgais, Pavelas – elektrine gitara, Aivaras – midi klaviatūra ir kompiuteriu, Rytis – lūpine armonikėle ir sintezatoriumi, aš buvau atsakinga už tekstus ir jų atlikimą”, - grupės virsmą apibūdino G. Labanauskaitė.

Dabar „AVaspo” , kaip patys sako, tapo psichodelinio roko ir kosminio baroko propaguotojais. 2010-aisiais kartu su knygynu „Eureka!“ grupė išleido antrąjį albumą „Niagara“.

„Nepaisant to, kad esama ir tam tikrų kontekstinių panašumų, muzikine prasme tai buvo radikaliai kitas garsas ir eilėraščių išraiška. Jei „okeaniškas“ albumas buvo „meditatyvus“, tai „niagariškas“ šėlo, taškėsi elektrinės gitaros purslais, akustinių ir elektroninių būgnų ritmais”, - apie pirmo ir antro albumo skirtumus pasakojo G. Labanauskaitė.

Per tuos metus kartu su „Snapsound“, „Čiobreliais“ ir „Fresco“ grupė nufilmavo tris klipus („Žinios“, „Niagara“, „Esu įlektrinta“), atsidūrė daugumos Lietuvos muzikinių festivalių sąrašuose bei melomanų kolekcijose. Tai buvo labai įdomus metas, juolab, kad „AVaspo“ dirbo profesionaliau ir sistemingiau – jau turėjo garso režisierių Tomą Verbaitį bei vadybininkę Donatą Raugalą. „Gal dėl to kai kurie mūsų nemėgę radijo stoties „Opus 3“ klausytojai, kaskart įsijungę grotuvą, keikdavosi „Ir vėl tie „Avaspo“!“, - šypsodamasi 2010 m. prisiminė atlikėja.

2011-ieji: radikalūs pokyčiai

Nors „AVaspo” visada iš kitų grupių ir projektų išsiskyrė nuolatiniu judėjimu į priekį, o muzikine prasme buvo „kaip ta už uodegos nepagaunama gyvatė”, 2011-ieji grupėje žymi radikalius pokyčius.

G. Labanauskaitė prisipažįsta, kad tik atsakydama į diena.lt žurnalistės klausimus suprato, kokie visi penkeri „AVaspo” metai buvo skirtingi.

Prie grupės prisijungė vadybininkė Agnė Samulytė ir prie sklaidos po truputį vis daugiau prisidedantis Edvinas Grinkevičius. Pasak G. Labanauskaitės, muzikine ir susigrojimo prasme tai buvo pats grupės pikas – skirtingą muzikinį ir kultūrinį pagrindą turintys muzikantai ne tik sukurdavo puikią garsų alchemiją, bet ir sukeldavo kūrybinius ginčus. Pagaliau prisijungė pastovus vidžėjus Simonas Gineika, kuris teberodo vizualizacijas koncertų metu ir iki šiol.

„Atrodo, „AVaspo“ netilpo savo kailyje ir atlikėjo net dvi programas – poezijos ir instrumentinę, užgimusią jau prieš metus. Tačiau grįžę po vasarinių gastrolių po Vokietiją, Kroatiją, Austriją, Čekiją ir sugroję, mano galva, techniškai vieną tvarkingiausių savo koncertų „Menų spaustuvėje“ Vilniuje, nusprendėme keisti garsą ir vidinę strategiją. Taip ir išsiskirstėme, likome su Vladu dviese. Skamba paradoksaliai, bet galbūt būtent pačioje tokios sudėties „alchemijos“ viršūnėje ir geriausia išsiskirti, nors dalis mūsų gerbėjų ir dabar klausia, kada užgrosite kaip „Niagaroje“?”, - pasakoja G. Labanauskaitė.

2012-ieji: Islandijos geizeriai ir nauji socialiniai eksperimentai

2012-ieji „AVaspo” pakrypo kiek netikėta linkme. Semtis kūrybinio ir profesinio įkvėpimo į Angliją išvyko G. Labanauskaitė. Būtent dėl atstumo grupei nepavyko pabaigti trečiojo albumo – „Urban Id”.

„Grįžus ir vėl pradėjus repetuoti pasikvietėme Gediminą Žygų, su kurio kompiuterine muzika išgauname naujas chemines reakcijas. Garsas vėl pasikeitė, klausytojai – irgi. Nors vis dar džiaugiamės tais pastoviaisiais mūsų pasekėjais, kurie neprisiriša prie vieno muzikinio stiliaus ir žino, kad „AVaspo“ svarbiau procesas ir poezijos išraiškos paieškos, o ne garantuota stilistinė etiketė”, - teigia G. Labanauskaitė.

Per metus „AVaspo“: komanda pasipildė Kauno kultūrinio gyvenimo siela Dovile Butnoriūte ir elektroninio garso režisieriumi Pranu Gudaičiu.

Be to, „AVaspo” muzika skambėjo ir Islandijoje. Grupė buvo pakviesta pasirodyti „Reikjaviko kultūros naktyje”.

„O kūrybine prasme, sakyčiau, šiemet vis labiau radikalėjome – klipe, sukurtame kartu su „Vibe Fabrik“, skelbiame vokalistės mirtį – moters atlikėjos, kaip nudailintos lėlytės prototipą pakeičiame belyte būtybe, dainuojančia vyro balsu. Dabar gi, koncertuodami įvairovę propaguojančiame klube „Soho“ norime pasakyti, kad ir patys esame įvairūs, kviečiantys eksperimentuoti, atrasti save ir nepasiduoti jokiems socialiniams apibrėžimams”, - paklausta, kodėl penkerių metų jubiliejų gruodžio 27 d.  švęs sostinės gėjų klube „Soho”.

„Kvapai, kuriais mes pasitikime. Muzika, kurios klausome. Vietos, į kurias vaikštome. Kodėl nors vieną dieną nepadarius visko kitaip?“, - retoriškai diena.lt skaitytojų klausia G. Labanauskaitė.