„Pavasario gaidoje“ skambės auksinis Liudo Mikalausko bosas

Balandžio 13 – gegužės 23 dienomis po Klaipėdos rajono kultūros centrus, muziejus, bibliotekas ir bažnyčias keliaus Gargžduose organizuojamas VII muzikos festivalis „Pavasario gaida“. Šiemetės „Pavasario gaidos“ programoje – 14 renginių. Festivalį atidarys jo partnerės Lietuvos nacionalinės filharmonijos projektas – koncertas, dedikuotas S.Šimkaus 125-osioms gimimo metinėms. Jame muzikuos Lietuvos nacionalinės ir Baltijos asamblėjos premijų laureatas Valstybinis Vilniaus kvartetas bei dainininkas L.Mikalauskas, atliksiantys lietuvių kompozitorių vokalinę ir instrumentinę muziką.

Prieš festivalį su L.Mikalausku kalbėjomės apie jo kūrybinį kelią ir naują koncertinę programą, kurią jis atliks „Pavasario gaidoje“.

– Ne kartą yra tekę iš jūsų girdėti gražius prisiminimus apie jaukią močiutės pirkią, vaikystės ryškias spalvas, darnią tėvelių šeimą, matėme su kokia nuoširdžia meile būrėte Tauragės rajono chorą – taigi kokia buvo jūsų vaikystė, kokie prisiminimai iš Tauragės?

– Tauragė – tai miestas, į kurį visada malonu grįžti. Ten esu laukiamas tėvų, ten likę mano vaikystės draugai, su kuriais taip malonu, gera susitikti ir pabūti. Tauragėje iki šiol ištikimai darbuojasi mano pirmasis dainavimo mokytojas Romualdas Eičas, kuris ir šiuo metu iš savo Moksleivių kūrybos centro berniukų choro dainininkų bando išauginti ne vieną solistą. Mokytojo R.Eičo auklėtiniai yra J.Gruodžio ir S.Šimkaus konservatorijų studentai. Su mokytoju dabar susitikę padainuojam, prasidainuojam, naudodami vaikystės balso lavinimo pratimus. Taip grįžta mieli prisiminimai apie tas nerūpestingas dienas gimtame mieste. Stengiuosi būti naudingas savo miestui kiek tik galiu. Kai teko koncertuoti savo 25-ojo gimtadienio proga Tauragės kultūros centre, į sceną užlipo miesto meras P.Petrošius ir pasveikinęs prasitarė, jog aš savo miestui – tarsi kultūros ambasadorius Lietuvoje. Grįžęs namo ilgai apie tuos jo žodžius mąsčiau ir nusprendžiau dar labiau atsidėti savo miesto kultūrinei sklaidai. Iš to kilo ir Tauragės krašto choro idėja TV projekte. Dabar po šio linksmo mūsų visų žaidimo mieste liko stiprus jaunimo choras, kuriame jau kur kas daugiau dainininkų nei buvo iki tol, jie nuolat kviečiami dainuoti daugelyje regiono renginių. Man labiausiai džiugu, kad chorui pavyko įskiepyti patriotinio, lietuviško repertuaro dvasią. Pernai Tauragėje pradėjau organizuoti Tauragės vokalinės muzikos festivalį. Jis atskleidė, jog mano gimtinėje vis stiprėja, auga didelis ir šviesus žmonių ratas, vertinantis tikrą meną.

– Iš jūsų pasisakymų per televiziją galima nujausti, kad jums yra brangi kaimo aplinka, kurioje didžiulio informacijos srauto išvargintas miesto žmogus gali susikaupti, pabūti tyloje, paklausyti kitokios – paukščių giesmių muzikos. Ar tas sielos ramybės ir tylos troškimas yra atėjęs iš jūsų vaikystės jaukių prisiminimų?

– Kaimas visada man buvo ir yra brangesnis už miestą. Tik jame galiu surasti ramybę, tik pabuvimas gamtoje, miške suteikia noro toliau kažką veikti, tik ten gimsta idėjos tolimesniems darbams. Kaimo labai ilgiuosi, tad ne veltui su žmona nusprendėme išsikraustyti iš Kauno į netoliese esantį Plutiškių kaimą. Gyvenimas bute man nesuteikia ramybės ir poilsio, nes bute  niekad neaugau, visada turėjau savo kiemą, į kurį galima išbėgti, kuriame galima atitrūkti nuo visų rūpesčių. Ryškiausi vaikystės prisiminimai išlikę iš Norkaičių kaimo, kur vasarodavau pas savo senelius. Ten stovi jau naujieji mano tėvų namai, seniai nebelikę tos senos S.Šimkaus apdainuotos samanotos bakūžės, tačiau jos dvasia man tikrai jaučiama. Kai vasarą grįžtu pas tėvus, mažai laiko praleidžiame name, dažniausiai iki vėlaus vakaro sėdime tėčio pastatytoje pavėsinėje senajame sode. Iš ten taip būna sunku pakilti, išvažiuoti – gera mėgautis ramybe. Mano tėtis, statydamas namą, stengėsi palikti ir įprasminti jo vaikystės prisiminimus, tad kieme dar stovi ir ilgai stovės senas koplytstulpis, rymo šulinio svirtis, išliko daržinė, kuri taip ir primena vaikystėje kraunamą šieną.

– Vis dėlto esate labai veiklus žmogus, ne tik charizmatiškas artistas, bet ir puikus, atsakingas, pragmatiškas organizatorius. Kaip jumyse sutaria jautri menininko siela, kūrybiniai ieškojimai ir dalykiškumas?

– Dažnai tenka ne tik dainuoti, tačiau ir organizuoti renginius. Mokykloje buvau gana veiklus vaikas, be manęs nepraeidavo joks renginys, visada stovėdavau scenoje, vesdavau jį. Tad ir dabar retai tyliu koncertų metu, man reikia koncertą paversti mažu spektakliu arba bent jau edukaciniu vakaru. Kartais man pasireikšti neduoda aktoriai ar muzikologai, tačiau su jais taip pat mėgstu kurti kažką naujo, prigalvoti įdomiausių idėjų. Prieš keletą metų su žmona įkūrėme viešąją įstaigą „Liudo Mikalausko koncertai“, kurios pagrindinis tikslas – pristatyti įvairius profesionalaus meno projektus Lietuvos regionuose. Mūsų įstaigai neblogai sekasi, taigi išsipildė mano, kaip koncertų organizatoriaus, svajonė. Draugai ir kolegos neleis pameluoti, jog dažnai skambinu jiems siūlydamas vienokius ar kitokius pasirodymus, stengiuosi, kad Lietuvos žmonės pamatytų kuo daugiau skirtingų atlikėjų, išgirstų kuo įvairesnės muzikos, iš jos susiformuotų savo mėgstamų muzikos žanrų žemėlapį. Neseniai radau vieną vaikystėje duotą interviu, jo pavadinimas buvo „Noriu būti dainuojančiu buhalteriu“. Smagu sau pripažinti, kad kažkas panašaus šiandien ir pavyko.

– Koks buvote, kai buvote vaikas? Ar jūsų tėveliai muzikantai? Kada ir kaip pajutote trauką muzikai, ar iš karto apsisprendėte žengti per gyvenimą muziko keliu?

– Vaikystėje mėgdavau užsiimti įvairiausia veikla, stengdavausi vis kažką veikti, o ne tuščiai leisti laiką ar tinginiauti. Taip yra ir dabar, draugai dažnai mane kaltina apsirgus darboholizmu, tačiau aš pats taip nemanau. Pastebėjau, jog kuo daugiau apsiimu darbų, tuo daugiau jų ir padarau. Mano tėvai –  ne muzikantai, pomėgį muzikai įgijau iš savo pirmojo dainavimo mokytojo, net į muzikos mokyklą pasiprašiau pats. Tėvai niekada nevertė manęs lankyti muzikos pamokų, leisdavo gyvenime rinktis tai, ko pats noriu. Buvo laikas, kai norėjau muziką mesti, matydamas kaip draugai lauke spardo kamuolį, tačiau dabar džiaugiuosi, jog vaikystėje muzika man buvo pagrindinis užsiėmimas. Smagu, kad mano hobis yra tapęs mano darbu. Gerais pažymiais baigęs vidurinę mokyklą, pasitaręs su tėvais, nusprendžiau, jog muziko kelias itin sunkus ir nedėkingas, tad įstojau į Vilniaus universitetą. Bet... Po metų mane Dievas vėl gražino į tuos pačius bėgius, kuriais ėjau mokyklos laikais. Pradėjau studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Matyt neįmanoma pabėgti nuo to kelio, kuris tau skirtas.

– Minėjote, kad jūsų svajonė ir uždavinys – skleisti meilę klasikinei muzikai kuo plačiau Lietuvos miestų ir miestelių žmonėms. Nevengiate klasikinės muzikos populiarinimo galingų šaltinių – televizijos, komercinių laidų. Ką manote apie plačiai žiūrimus TV projektus, kuriuose muzikos profesionalų indėlio ir pagalbos dėka yra populiarinama vadinama rimtoji muzika, pasitelkiant ne tik klasikinės, bet ir populiaresnės muzikos žanrus?

– Kultūra, menininkai ir populiarumas turėtų eiti koja kojon. Mano tvirtu įsitikinimu, menininkas turi būti žinomas visuomenėje, taip jis gali pritraukti vis didesnę ir įvairesnę publiką, ją supažindinti su savo kūryba. Nė vienas muzikantas neužaugo atsiribojęs nuo viešumos,  dirbdamas užsidaręs tik studijose. Labiausiai artistas bręsta scenoje, kai mato kaip žmonės reaguoja į jį, į joo kūrybą, kas jiems patinka, kas ne. Žinomumas ir televizija man, jaunam menininkui, anksti suteikė geriausias scenas, dovanojo įvairiausią publiką, puikiausius orkestrus, kurie man leido augti. Ir dabar augu, stengiuosi vis iš naujo mokytis, tobulėti. Galbūt televizijos dėka turiu galimybę augti ne tik repeticijų auditorijose, bet ir scenose. Visi projektai, kuriuose man teko dalyvauti, yra gana akademiški ir ženkliai prisidėję prie gražios kultūros populiarinimo. TV konkursas „Triumfo arka“ pasitarnavo operinės muzikos sklaidai, projektas „Šok su manimi“ plačiajai publikai sukėlė susidomėjimą sportiniais šokiais, na, o „Chorų karai“ įkvepia drąsos atgimti mėgėjų chorams, kurie išgyvena ne pačius geriausius laikus. Taigi gražūs televiziniai projektai atnešė pozityvių vėjų Lietuvos plačiajai kultūrai, ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi galėjęs juose dalyvauti.

– Nemanote, kad gal vis dėlto reiktų apsiriboti operos scena, susikoncentruoti tik į operos vaidmenis? Koks šiandieninio sėkmingo profesionalaus menininko kelias, realistiškai žvelgiant į šių dienų Lietuvos muzikinę rinką?

– Dažniausiai manoma, kad operos dainininko vieta yra operos scenoje, šitos stigmos itin stiprios ir tarp mano kolegų. Betgi kiekvienam savo kelias. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog man tinka ir patinka kamerinė muzika, koncertai. Myliu teatrą, jis man yra tikrai brangus. Kameriniai koncertai turi savitą žavesį, trauką – matau publikos akis taip arti, galiu būti vieno vakaro metu ne vieno, o keleto vaidmenų įkūnytoju. Koncerto žanras dovanoja nuostabių naujų kūrybinių galimybių – man patinka savo nuožiūra rinktis repertuarą, gyvai bendrauti su publika. Kurdamas kamerinių koncertų programas dažnai būnu ir renginio režisieriumi, autoriumi, kuris pats sugalvoja, įpučia koncerto ugnį, koncepciją. O vaidmens kūrimas teatre paprastai būna režisieriaus rankose. Daugelį kamerinių koncertų pavyksta atlikti sėkmingai ir nuoširdžiai, jų idėjos kyla iš širdies ir mano paties subrandintų kūrybinių svajonių.

– Jus  nuolatos tenka girdėti koncertuojant su didžiausiais Lietuvos muzikiniais kolektyvais – Lietuvos nacionaliniu ir valstybiniu, Šv. Kristoforo, Kauno miesto ir užsienio orkestrais, šių metų rudenį planuojate ruošti programą su Šiaulių kameriniu orkestru. Ką jaučiate iškiliausiose Lietuvos scenose, kai išgirstate pirmuosius orkestro akordus, ir štai tuoj laikas – dainuoti jums?

– Dažnai girdžiu klausimą – ar nebijau eidamas į sceną. Scenos baimė man jau seniai nebetrukdo susikaupti kūrybai ir muzikavimui, ji atsiranda tik tada, kai esu kažkuo neužtikrintas. Pastaruoju metu dažnai tenka dainuoti stambios formos kūrinius, o jie pasižymi itin didele apimtimi ir itin ribotomis repeticijomis. Per tokias repeticijas ir skubotus muzikinių opusų pastatymus labiausiai ir jaudinuosi, nes geram atlikimui reikia laiko savo partijos subrandinimui, įsigyvenimui į muziką. Man jaunam teko pradėti dalyvauti ir teatrinėje veikloje, ir teatre dažnai tenka kurti vaidmenį mūsų, muzikantų, vadinamuosiuose “įvedimuose”. Ateini mintinai išmokęs vaidmenį ir tave “įveda” į spektaklį per dvi ar tris repeticijas. Tai kartais taip pat sukelia scenos baimę, įtampą, pirmieji tokie spektakliai būna neužtikrinti, reikia stipriai mobilizuotis, įsitempti.

– Vis dėl to jau parengėte 15 vaidmenų šalies muzikiniuose teatruose – koks vaidmuo jums pats brangiausias ir kodėl?

– Smagiausi ir kūrybiškiausi man yra teatriniai pastatymai, kuriuos galiu repetuoti net keletą mėnesių, įsijausti į muzikos bei siužetinius niuansus, subtiliai pats pajusti ir žiūrovui atskleisti smulkiausias menines detales. Tokie yra ir mano mylimiausi vaidmenys: Mefistofelis Ch.Gounod operoje “Faustas”  Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir Figaro W.A.Mozarto operoje „Figaro vedybos” Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

– Esate Didžiojo prizo ir pirmosios vietos laimėtojas bene 12-oje tarptautinių dainininkų konkursų. Kokie jūsų prisiminimai apie tas savo profesinio triumfo ir sėkmės dienas?

-Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete studijavau pas prof. Sabiną Martinaitytę ir lektorę Audronę Eitmanavičiūtę. Tai ypač atsidavusios savo darbui dėstytojos, kurios dėl studentų galėdavo nukabinti žvaigždę nuo dangaus. Jos aukodavo savo brangų laiką ir dirbdavo su mumis negailėdamos nei savo laiko, nei sveikatos, nei pinigų. Suplanuodavo savo studentams vokalinius konkursus ir su atsidavimu kibdavo į paruošiamuosius darbus. Jų dėka teko laimėti daugiau nei dešimtį tarptautinių konkursų. Dėl švento dėstytojų atsidavimo savo studentams ir muzikai išaugo ne vienas tarptautinių konkursų laureatas. Džiaugiuosi, kad teko pas jas mokytis, daug ko jos mane išmokė ne tik kaip dainininką, bet ir kaip žmogų, asmenybę. Konkursai tuo metu buvo man ir pragyvenimo šaltinis, iš tėvų daug pinigų negaudavau, o viename konkurse teko laimėti net keliolika tūkstančių litų. Vėliau užsimezgė puikūs ryšiai su orkestrų dirigentais, koncertų organizatoriais, koncertinėmis salėmis, kultūros centrais, Lietuvos nacionaline ir Kauno filharmonijomis, su kuriomis iki šiol gražiai ir kūrybingai bendradarbiauju.

– Jūsų draugystė su Lietuvos nacionaline filharmonija tęsiasi jau ne pirmi metai. Ką jums reiškia drauge kurti ir koncertuoti su Valstybiniu Vilniaus kvartetu? Kodėl su šiuo kolektyvu pasirinkote būtent lietuviškos muzikos programas?

– Kai man pasiūlė bendradarbiauti su Valstybiniu Vilniaus kvartetu, labai nudžiugau, nes muzikuoti vienoje scenoje su tokio lygio muzikantais buvo ir yra didžiulė garbė. Tai žmonės, kurie nuostabiai jaučia muziką, su kuriais nereikia ilgai kalbėtis, kad pajustum kaip muzika įgauna gyvybę. Tai muzikantai, kurie jaučia muzikos tėkmę. Valstybinio Vilniaus kvarteto atlikėjai yra puikūs, nusipelnę pedagogai, ir laikas praleistas su jais kartu muzikuojant man, kaip jaunam dainininkui, yra neįkainuojama mokykla.

Lietuvių kompozitorių kūryba – tai muzika, kuri artima kiekvienam iš mūsų: lyriška, nostalgiška, kartais šmaikšti – tokia, kokios žmonės dažniausiai nori klausytis. Tad pasirinkome būtent ją, nes ji labiausiai atspindi mūsų muzikavimo kartu dvasią. Iš puikios kūrybinės draugystės kilo ir nauja mūsų idėja, dedikuota tautos poetui Maironiui. Su profesoriumi Augustinu Vasiliausku užsidegėme ir surinkome daug pagal Maironio tekstus parašytų dainų, kurios štai virto gražia ir prasminga nauja programa. Ją dovanosime Lietuvos žmonėms. Valstybiniam Vilniaus kvartetui esu dėkingas už galimybę kurti ir muzikuoti drauge, o publikai – kad ji manęs klausosi ir padeda man. Visokeriopai. Štai kartą viename Lietuvos kaime dainavau A.Raudonikio „Kur balti keliai“ ir užmiršau dainos tekstą. Už mane padainavo – pasufleravo tolimesnį tekstą – „tarp žalių laukų“ viena kaimo bobutė, paskui abu su ja ėjome nusilenkti...

Festivalio „Pavasario gaida“ pradžios koncertai – balandžio 13 d. 14 val. Dovilų etninės kultūros centre ir 18 val. Gargždų kultūros centre. Juose lietuvių kompozitorių vokalinę ir instrumentinę muziką atliks L.Mikalauskas (bosas) ir Valstybinis Vilniaus kvartetas – Audronė Vainiūnaitė (I smuikas), Artūras Šilalė (II smuikas), Girdutis Jakaitis (altas) ir A.Vasiliauskas (violončelė). Bilietai – po 10 litų, moksleiviams ir studentams – po 5 litus.