Mozaika, skirta tautos šaukliui, vis labiau virstančiam aidu

Šiemet įsteigtos respublikinės Bernardo Brazdžionio premijos pirmuoju laureatu tapo poetas Petras Palilionis už knygą „Tautos šauklio aidai“. Fakto literatūros knygoje, remiantis gausiais šaltiniais, kuriama turininga mozaika apie literatūros klasiką, poetą Bernardą Brazdžionį.

Pas laureatą ir Murkūną

B.Brazdžionio premijos laureatą užklupau bedėliojantį darbus: Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas tvarkė „Poezijos pavasario“ bibliotekėlės leidybos reikalus, su kitų kūrybinių sąjungų pirmininkais derino datą ir valandą dėl būsimojo posėdžio, pasidžiaugęs naująja serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XXa.“ knyga, su literatūros kritiku Valentinu Sventicku aptarė būsimus planus.

„Nebuvo nė kada paskaityti prezidento Valdo Adamkaus knygos, teks naktį. Tiesa, svarbiausią darbą atlikau – pasivaikščiojau su Murkūnu“, – kaip visada paslaptingai šypsosi P.Palilionis.

Murkūnas – kaip jį pristato B.Brazdžionio premijos laureatas, yra šeimos narys: „Namų, kuriuose gyvenu, šeimininkas.“

O iš tiesų tai – katinėlis, kuriam labai pasisekė. Miaukęs po langais ir maldavęs prieglobsčio, kartą kitą jis įsiprašė į poeto namus, buvo pamaitintas. Atšliaužė ir tada, kai jam reikėjo pagalbos: sužalotas, kruvina galva. Veterinaras, pas kurį P.Palilionis nuvežė sunkiai sužeistą katiną, patarė užmigdyti.

Šiandien nelaimėlis – jau puriu blizgančiu kailiu, kruopščiai apuosto kiekvieną atėjusįjį į svečius ir sau kažką pasvarstęs įsitaiso fotelyje. Ant kito atsisėda ilgus metus Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui pirmininkavęs poetas P.Palilionis.

Knygos galėjo ir nebūti

„Mano pažintis su B.Brazdžioniu buvo grynai knyginė. Ir tai – labai pavėluota, per slaptus tarpininkus – vienai ar kelioms naktims gautus persirašinėti Jono Aisčio, Henriko Radausko, Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno emigracinius leidinius, – rašo P.Palilionis įžangos žodyje, kuris beregint įtraukia, nes parašytas gyvai ir toli gražu be jokio patoso ar panegirikos, atvirkščiai – su rašytojui būdingu skvarbiu, kritišku žvilgsniu.

„Atgailauti ar šluostytis kaktą išpylusį šaltą prakaitą buvo per vėlu. Poetas (B.Brazdžionis – aut. past.), matyt, šokiruotas tokio kuklaus sutikimo, nė nebandė slėpti savo irzulio. Tarsi matuodamas mano literatūrinį ūgį, perliejo nedraugiškomis akimis, nenoriai išklausė palabinimą. Nepajutau, kaip išgaravo bet koks noras pakviesti į čia pat buvusį barą pasivaišinti puodeliu kavos“, – prisimena P.Palilionis.

Tąkart jis galvojo, kad atliks savo, kaip Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko, pareigą ir tuo pažintis baigsis: norom nenorom B.Brazdžionį lygino su rašytoju Juozu Grušu, su kuriuo buvo artimai bendravęs. „Koks kontrastas!..“ – stebėjosi mintyse klasikus palyginęs šiųmetis B.Brazdžionio premijos laureatas, knygos įžangos žodį pavadinęs: „Jeigu būčiau žinojęs, arba kodėl šios knygos galėjo nebūti.“

Lemtingas laiškas iš JAV

Po hidrotechnikos mokslų ir darbų, Vilniaus universitete teisės studijas baigęs P.Palilionis, iki buvo išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, dirbo kultūros žurnalistu radijuje, rašė į spaudą, domėjosi menu, ypač literatūra, kuri vėliau ir, anot paties, „visiškai įtraukė“.

Vadinamoji knyginė pažintis taip pat nebuvo vienkartinė. Sovietmečiu uždraustas vaisius – B.Brazdžionio poezija – sužavėjo ir paliko savo pėdsaką: tuometis žurnalistas P.Palilionis galėjo patekti į archyvus: sklaidant dokumentus ir skaitant eilėraščius, vis labiau atsiskleidė ir emigracijoje gyvenančio poeto kūryba bei asmenybė.

„Mane traukia nenuglaistyti, kontrastingi žmonės, stiprios, valingos asmenybės, neišsigandau B.Brazdžionio ir per pirmąjį ne itin šiltą susitikimą“, – sako Poezijos pavasario ir Kultūros ministerijos premijų laureatas P.Palilionis, literatūros knygų, be šios, parašęs dar tris – „Išlikę savimi“ (apie Lietuvos ir išeivijos kultūros veikėjus, „Svajojęs gražų gyvenimą“ apie J.Grušą ir dviejų leidimų sulaukusią „Kelionę į Autorių šalį“. Jo bibliografiniame sąraše – ir mažosios bei draminės poemos, eilėraščiai, almanachai „Kauno jaunieji“ (vienas sudarytojų), „Kauno vainikai“, radijo ir televizijos laidų, videofilmų, vaizdo apybraižų scenarijų autorystė.

Po susitikimo su Bernardu Brazdžioniu „Poezijos pavasaryje“, praėjus kažkiek laiko, iš Amerikos atskriejo nuoširdus poeto laiškas, P.Palilionis ėmė susirašinėti, ilgainiui ir susibičiuliavo, poetui prašant lydėdavo per viešnages Lietuvoje. Ėmė kauptis įvairūs pastebėjimai, vienas kitas interviu, nuotraukos – savi archyvai.

Patrauklūs asmenybės bruožai

Į knygą „Tautos šauklio aidai“ sudėta tik dalis visos medžiagos, kurią turi P.Palilionis: sako galįs dar dvi tokias knygas išleisti.

„Ši mano knyga – tik tam tikros apibrėžtys, temos, kuriomis pereita per Brazdžionio gyvenimą, – aiškina autorius. – Bet joje yra labai nedaug detalių, o jas tai turiu.“

Vienas įdomiausių dalykų ir didžiulis atradimas jam buvęs B.Brazdžionio bičiulystė su Jonu Šimkum. „Kokie B.Brazdžionio laiškai! Beje, J.Šimkaus laiškų neišlikę, tik yra jo raštuose truputis užuominų. Laiškuose nuostabiai atsiskleidžia tų laikų fonas ir B.Brazdžionio intelektualumas. Kokie interesai! Tokio jauno amžiaus, dvidešimties metų jaunuolis, rašo toli gražu ne apie paneles, o apie literatūrą: kas ką išleido, kokia to vertė, domisi kas vyksta Vakarų Europos literatūriniame gyvenime“, – visa tai, anot P.Palilionio, tiesiog negalėję nežavėti.

Arba kita, P.Palilionį labai sudominusi sritis: B.Brazdžionis – vertėjas. „Knygoje pabandžiau surinkti iš periodikos, ką jis yra vertęs, pamačiau, kokie gražūs tie vertimai. Ir vėl įdomu – tame varge, toje priverstinėje tremtyje jis ne dejuoja, kaip jam sunku, nors buvo tikrai nelengva: šlubuojanti sveikata, trys maži vaikai, darbo tuomet neturinti žmona, bet vis tiek – jo galva, pramušta literatūra, jis rūpinasi, kaip propaguoti lietuvių literatūrą, kurti lietuvių rašytojų draugiją, redaguoti „Tremties metų“ leidinį, nes buvo pagrindinis šio lietuvių rašytojų metraščio iniciatorius„, – anot P.Palilionio, kiekvieną “Tautos šauklio aiduose" paliestą temą būtų galima detalizuoti ir rašyti jau atskirą knygą.

Vis labiau užmirštamas

Rašydamas fakto literatūros knygą – etiudus apie B.Brazdžionį, rašytojas ieškojo aukso vidurio tarp literatūrologinio ir populiaraus žanro, kad knyga būtų įdomi plačiam skaitytojų ratui, nes knygoje pateikta naujų, dar nežinomų, intriguojamų atradimų apie poetą.

„Rašiau apie tautos šauklio aidus, čia tik aidai, paties B.Brazdžionio reikia ieškoti jo kūryboje, prie jos tik vienu krašteliu mėginau prisiliesti, nesiėmiau jos vertinti iš esmės, yra specialistai – tegul jie tai daro, tačiau jo asmenybė – itin susijusi su kūryba, į ją įdomu pažvelgti ir per jo asmenį, vien poeto laiškai – kokie įdomūs ir informatyvūs, kiek naujo ir netikėto atskleidžiantys. Buvo net mintis rašyti knygą pagal B.Brazdžionio laiškus, bet vėl – būtų tų laiškų komentarai, gana siauros, asmeniškos įžvalgos. Taigi laiškus paskelbiau, bet jų sąmoningai nekomentuoju: laiškai atveria B.Brazdžionio asmenybę, jo pasaulį, o aš pateikiu etiudus, savotiškus mažuosius esė“, – apie knygą kalba rašytojas.

Paklaustas apie honorarą – juk parašyta solidi knyga – P.Palilionis šyptelėja: jokio. "Su leidėju sutarėm – vienas litas. Bet man buvo svarbiausia, kad knyga apskritai išeitų, juk ir tam reikalingos lėšos, rėmėjai, o Brazdžionis – vis labiau užmirštamas, tą matau ir lankydamasis Petrašiūnų kapinėse“, – prisipažįsta pašnekovas.

Už beatodairišką pasišventimą Lietuvai, laisvei, nepriklausomybei B.Brazdžionis vadintas Atgimimo pranašu, Tautos šaukliu, už didelės vertės literatūrinę kūrybą suaugusiesiems ir vaikams – klasiku. Tą įsimintiną 1989 m. Poezijos pavasarį, kaip prisimena P.Palilionis, euforijos apimta minia poetą galėjo tiesiog sudraskyti. Tai kas vis dėlto jis buvo? Visų pirma – poetas.