- DMN inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Jei sostinės gatvėse sutiktumėte 23-ejų gruziną Vano Dugladzę, žinokite, kad šis jaunas aktorius, Lietuvoje viešintis dar tik kiek ilgiau nei savaitę, atliks vieną pagrindinių vaidmenų šiuo metu filmuojamame seriale „Vyno kelias“.
Darbas įtemptai vyksta net dviejose filmavimo aikštelėse iš karto – Lietuvoje ir Gruzijoje, o joje plušantys aktoriai negali nustoti žavėtis vieni kitų kultūromis. V. Dugladzė prisipažįsta – nors dauguma tautiečių prisiekinėjo jam Lietuvoje sutiksiant daugybę šaltų, užsisklendusių žmonių, Vano iki šiol pažino tik linksmus, atvirus ir kūrybingus lietuvius ir sako, kad Lietuva jam paliks draugiškos, išsilavinusios ir atviros tautos įspūdį.
V. Dugladzė pirmą kartą vieši Europoje ir apskritai užsienyje. Jis nuoširdžiai serga už tarptautinį lietuvių ir gruzinų projektą „Vyno kelias“, kurio dėka gavo galimybę išbandyti savo aktorinius sugebėjimus didžiojoje scenoje. „Iki šiol filmavausi tik trumpametražiuose filmuose ir esu labai laimingas galėdamas dirbti tarptautiniame projekte. Tačiau jei įdomu žinoti, ar mano ambicijų kraityje – kelerių metų perspektyvoje tapti europinio lygio kino žvaigžde, drąsiai atsakau – tikrai ne. Esu nutrūktgalvis ir priimu gyvenimo iššūkius, vengiu planavimo“, – prisipažįsta jaunas aktorius iš Gruzijos, kurį netrukus TV3 ekranuose išvys visi „Vyno kelio“ žiūrovai.
Tiesa, ko gero, jis yra visiška priešingybė paties įkūnijamam personažui Sandro, kuris į Lietuvą iš Gruzijos atvyksta studijuoti mediciną. Sandro puikiai žino, ko nori, ir gyvena asketišką gyvenimą: nepiktnaudžiauja svaigalais, nerūko, nesilinksmina, daug laiko skiria sportui.
Vano sako, kad toks gyvenimas jam nėra artimas, tačiau vienas dalykas vis dėlto sieja jį su įkūnijamu herojumi. „Planuok neplanavęs, jausmų į tvarkaraštį neįrašysi. Atvykęs į Vilnių, Sandro įsimyli. Man tai artima, pažįstama. Nors man tik 23-eji, turiu dvejų metų sūnų, kuris man – visas pasaulis“, – apie panašumus kalba jaunas gruzinas.
Vasarį per TV3 startuosiantis daugiaserijinis pasakojimas „Vyno kelias“ vilios ne tik įtempto siužeto linija, kur netrūks nei meilės, nei intrigų. Lietuvoje viešintis ir gera nuotaika spinduliuojantis jaunas aktorius sako, kad pirmiausia seriale įamžintos dvi skirtingos tautos leis vieniems kitus geriau pažinti, atidžiau susipažinti su šimtmečiais puoselėtomis tradicijomis. Antra, tai dar vienas šansas tęsti šiltą Lietuvos ir Gruzijos draugystę – juk šios šalys daugybę metų viena kitą palaiko svarbiuose politiniuose įvykiuose, tad kodėl nepasididinus žinių ir kultūroje?
Vano sako, kad visi Gruzijoje žino, jog Lietuva – Europos teatro lopšys. Galbūt dėl to vaikinas ir jaučiasi čia itin gerai, lyg namie. Jam pavyksta skleisti pozityvią nuotaiką, o laisvalaikiu jis mėgsta mokytis kalbų. Net ir dabar, Lietuvoje būdamas vos savaitę, filmavimo aikštelėje jis jau truputį supranta, ką kalba lietuviai. „Niekaip nepamirštu kadaise išgirsto posakio: kiek žmogus moka kalbų, tiek jame glūdi skirtingų kultūrų. Toks noriu būti ir aš – įvairus ir įdomus!“
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
M. Mažvydo bibliotekoje – paskutinė galimybė išvysti seniausią čia saugomą knygą „Postilė“
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sekmadienį paskutinė galimybė pamatyti žymaus lietuvių raštijos kūrėjo, Karaliaučiaus klebono Jono Bretkūno pamokslų rinkinį „Postilė“. ...
-
Trumpųjų filmų festivalyje – Kanados Pirmųjų Tautų kinas, VR filmų programa ir animacija suaugusiems
Sausio 15–21 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių kino salėse bei prie namų kino ekranų susirinkusius žiūrovus iš žiemiško snaudulio žadins ryškus trumpametražis kinas, kadangi čia vyks 18-asis Vilniaus tr...
-
Kultūros viceministre dirbs Ingrida Veliutė, kanclere – Regina Jaskelevičienė3
Kultūros ministras Šarūnas Birutis į politinio pasitikėjimo komandą viceministre dirbti pakvietė menotyrininkę, paminklosaugininkę Ingridą Veliute, ministerijos kanclerės pareigas eis teisininkė Regina Jaskelevičienė. ...
-
Atverta paskutinė istorinė koplyčia
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje tikintiesiems ir svečiams atverta paskutinė šios šventovės koplyčia – Valavičių (Karališkoji) koplyčia. Ji restauruota tikinčiųjų lė&...
-
Raudonas rašalas – tabu: gali prišaukti nelaimę2
Korėjiečių kultūroje raudonu rašalu šiukštu negalima rašyti kieno nors vardo. Tikima, kad tai atneša nelaimę. Korėjoje raudonas rašalas naudojamas tų žmonių vardams rašyti, kurie netrukus mirs arba jau ...
-
Nuaidėjo Kalėdinių giesmių festivalis
Įsimintinas 2024-ųjų pabaigos akcentas – Kalėdinių giesmių festivalis, įvykęs Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Čia koncertavo chorai ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. ...
-
Laiškas iš Ukrainos su linkėjimais ir Banksy atvirukais
Rašau jums antrąjį laišką iš Ukrainos. Kas per mėnesį įvyko naujo? Beveik nieko. Virš Ukrainos vis dar neskraido lėktuvai, tik raketos ir dronai. Vis dar lyja lietus, kartais pasninga, o kartais ir saulė pašviečia. B...
-
Ukrainiečių ir lietuvių aktorė, prodiuserė Kiseliovaitė: Ukrainos teatrui reikia pokyčių2
„Šiandienos teatras turi būti toks, kokios norėtume rytojaus visuomenės“, – šia garsia Ukrainos režisieriaus Les Kurbas, Stalino režimo sužaudyto 1933 m., fraze savo darbe vadovaujasi Kristina Kiseliovaitė – u...
-
Kas spalvotesnis už juodą ir baltą spalvas?2
Prisimenant 2023-iųjų parodą „Juoda / Balta“, vykusią Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“, ir lyginant ją su šiuo metu veikiančia paroda, apima malonus lengvumo jausmas. Ne tik dėl galerinės ...
-
Kelias į laimę – ašmenimis
Vieno veikėjo ištarta frazė „Jisai gyveno svajonėmis, o tai gali tapti prakeiksmu“ skamba tarsi pagrindinė režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklio „Akmenys jo kišenėse“ mintis. Pagal airių dramaturgės Marie Jones p...