Kauniečius lepins vaizduotės teatras

Cezario Graužinio vadovaujamas teatras „cezario grupė“ parodys net tris spektaklius pagal originalią Cezario Graužinio dramaturgiją, pripažintą užsienio festivaliuose, ir P.Širvio poeziją.

Gruodžio 7 d. Kauno dramos teatre bus parodytas spektaklis “Drąsi šalis“, gruodžio 11 d. – „Nutolę toliai“, o gruodžio 12 d. – “Viskas arba nieko”.

Spektaklio „Viskas arba nieko“ naujoviškos raiškos formos ir subtiliai gili dramaturgija padarė įspūdį ne tik Lietuvoje, bet ir visko mačiusiems žiūrovams didžiausiame pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „New Plays from Europe“ („Naujos pjesės iš Europos“) Vokietijoje, į  kurį patenkama tik rekomendavus įtakingiems dramaturgams ir kuriame Lietuvai buvo atstovaujama po keturiolikos metų pertraukos.

Iki tol jame yra dalyvavę tik Eimuntas Nekrošius (1992 m. su spektakliu „Kvadratas“) ir Rimas Tuminas (1996 m. su spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“). Spektaklį festivalyje žiūrėjo sausakimša salė. Festivalio internetiniame dienoraštyje teatro kritikai C.Graužinio veikalą „Viskas arba nieko“ gretina su S.Becketto kūryba, įžvelgia jame egzistencializmo ir meditacijos, beveik metafizikos elementų.

Padedamas savo aktorių Cezaris Graužinis kūrė regimą ir girdimą „vidinę kelionę“ – psichinį procesą, kai fantazijos pinasi su atsiminimais. Režisierius pats labai nustebo, savo parašytame tekste  pastebėjęs daugybę aliuzijų į lietuviškas dainas ir pasakas.

Meistriškai žongliruodamas šiuolaikinėmis realijomis ir pasąmonės klodais, režisierius Cezaris Graužinis pasakoja šiuolaikišką pasaką – kaip paslaptį, kaip terapiją, kaip energijos pažadinimo ritualą.

Režisierius, įvaldęs „vaizduotės teatrą“, šįkart su „cezario grupe“ gyvai ir žaismingai leidžiasi pasąmonės slalomo vingiais: nuo geltonai žydinčių grikių laukų bei šokių laivuose iki paprasčiausio vonios kambario. Stovint vandens dubenyje su plaukų džiovintuvu rankose. Nepaisant pasakų ar vizijų motyvų, veikėjai netampa neapčiuopiamais simboliais – jie čia pat. Sėdį iš kairės ar dešinės.

Atpažįstami ir artimi kaip atvaizdas veidrodyje. Jie ieško užtarėjų ir laimės. Meilės ir neapykantos. Vienas kitam bando padėti, kol išeina iš kantrybės.  Ir grįžta.

Pasak režisieriaus C. Graužinio, spektakliu „Viskas arba nieko“ siekiama, „kad jį žiūrintis žmogus trumpam iškristų iš konteksto, kad pailsėtų nuo suvokimo inercijos. Kitaip tariant, kad jam “nuneštų stogą”. Į spektaklį ateina vis daugiau jaunų žmonių, pasirengusių tai patirti“.