J.Petrosianas: aš – teatro estrados artistas

Vienas garsiausių mūsų laikmečio humoro meistrų Jevgenijus Petrosianas (Olgos Ryžajos nuotr.) ir pats dažnai juokiasi, bet pajuokavimą sako įvertinantis tik tada, kai jis sąmojingas.

Ką sukūrė geriausio

Tik du koncertus Lietuvoje – penktadienį Klaipėdos „Švyturio“ arenoje ir šeštadienį Vilniaus „Pramogų arenoje“ surengsiantis Rusijos liaudies artistas J.Petrosianas švenčia įspūdingą 50 metų scenoje jubiliejų.

Jis žinomas ne tik kaip charizmatiškas humoristas, bet ir kaip talentingas rašytojas, režisierius, televizijos laidų vedėjas bei kūrėjas, Estrados miniatiūrų teatro pradininkas.

Didžiajame J.Petrosiano benefise „50 metų scenoje“ bus galima išgirsti ir išvysti tai, ką maestro sukūrė geriausio savo įspūdingame gyvenimo kelyje.

Garsusis Rusijos humoristas J.Petrosianas gimė 1945-aisiais Baku mieste Azerbaidžane, žydo ir armėnės šeimoje. Jaunystėje kultūros namuose, klubuose skaitė eiles, vadino, vedė renginius, vėliau vaidino teatre. Nuo 1962 m. pradėjo pasirodymus profesionalioje scenoje. Vedė įvairias laidas, dalyvaudavo humoro šou („Anšlagas“, „Juoko panorama“, „Kreivas veidrodis“). Taip pat yra parašęs keletą humoristinių knygų.

Rusų humoro grandas

Prieš daugelį metų J.Petrosianas atvyko į Maskvą vedamas vienintelio tikslo – tapti artistu, nes jau būdamas 13-os žinojo, jog jo gyvenimas – scena. Baigęs Rusijos estrados meno kūrybines dirbtuves, kur jo pedagogai buvo Rina Zelionaja ir Aleksejus Aleksejevas, 1962 m. J.Petrosianas debiutavo Maskvos estrados teatre ir iškart atkreipė žiūrovų, teatro bendruomenės ir kritikų dėmesį. Spaudoje sumirgėjo straipsniai apie jauną ir labai talentingą konferansjė, apie sužibusią naują žvaigždę estrados padangėje.

J.Petrosianas nepasitenkino vien konferansjė amplua. Ieškodamas naujų išraiškos formų, jis perėjo į humoro žanrą, sukurdamas naują solinę programą „Monologai“, kuri tapo Estrados miniatiūrų teatro pradžia. Dabar jį nuolat galima pamatyti rusų televizijų laidose. Jis daug gastroliuoja ir koncertuoja gyvai.

Maestro repertuaras – didžiulis. Ir, anot humoristo, jis atnaujinamas kas mėnesį štai jau pusė amžiaus. J.Petrosianas yra nacionalinio folkloro patriotas ir įsitikinęs, kad rusų liaudies humoras – pats ryškiausias. Jį maestro tyrinėjo ir galiausiai parašė net kelias knygas apie tai.

Įkvepia publika

Paklaustas, kodėl dabar daugiau humoro nei satyros, J.Petrosianas atsakė: „Tokie laikai. Persitvarkymo metais, pavyzdžiui, aš buvau vienas iš pačių turbūt „aštriausių“ artistų. Mes su mano autoriais pirmieji atvėrėme daugelį aktualių temų. Anksčiau už laikraščius, prieš dvejus  trejus metus. Mes estradoje pradėjome kalbėti apie generalinį sekretorių, komunistų partiją, Leniną – apie ką tik norite. Prisimenu, uošvis tada mane gąsdino kaip tame filme: „Tave pasodins“. Bet mane įkvėpdavo džiaugsmingos žiūrovų akys. Tai tęsėsi iki 1991-ųjų pabaigos. O kai 1992-ųjų reformos visiems sukėlė šoką, aš supratau, kad turiu paprasčiausiai linksminti žmones, kad juos nuraminčiau, sukurčiau pozityvią nuotaiką. 1995-aisiais šokas praėjo, ir vėl mano monologuose ir feljetonuose suskambo aštrios politinės temos. O artėjant 2000-iesiems man atrodė, kad mums, humoristams, kaip ir daugelyje kitų šalių, atėjo laikas aiškintis žmonių tarpusavio santykius. O politiką reikia palikti laikraščiams“.

Dažnai pasirodantis televizijoje J.Petrosianas tvirtino, kad vis dėlto pirmenybę teikia gyviems pasirodymams scenoje: „Aš – teatro estrados artistas. Salėje vyksta gyvas bendravimas, kuris sujungia artisto ir publikos energetiką. Tuo ir gyvas jo didenybė Teatras“.

Ir gyvenime J.Petrosianas dažnai juokiasi, sako, jį gali prajuokinti įvairūs dalykai. „Bet pajuokavimą aš įvertinu, kai jis sąmojingas“, – sakė artistas. Anot jo, juoksis salė ar ne, iš anksto nė vienas profesionalas pasakyti negali. „Tai galima numatyti kaip orą, – šypsojosi jis. – Kai kurie kolegos sako, kad aš atspėju dažniausiai. Bet, nepaisant to, žiūrovų salė protingesnė už bet kokį profesionalą. Tai intelekto ir humoro jausmo junginys. Ir būtent ji, ši salė, juokdamasi objektyviai įvertina, ar tai šiandien juokinga mūsų visuomenei, ar ne.“