- DMN inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Režisierius Jonas Čergelis kuria dokumentinį filmą „Kelionė į žvaigždes“. Kūrinyje atsiskleis globos namų auklėtinių kasdienybė ir jos transformacijos į vaikų gyvenimą įsiveržus teatrui.
Pokyčių liudininkai – patys vaikai, globos namų darbuotojai ir profesionalūs aktoriai, pakvietę mažuosius statyti spektaklį.
Meno sričių sintezė
Į Panevėžio A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namus atvyksta profesionalūs aktoriai. Pirmajam susipažinimui parodomas spektaklis, vaikai apdovanojami žaidimais. Ir tuomet mažuosius žiūrovus scenos profesionalai pakviečia pereiti į kitą barikadų pusę – pamėginti vaidinti. Taip prasidėjo keletą mėnesių trukusi kūrybinė odisėja, sujungusi kelias meno sritis – teatrą, muziką ir kiną.
2010-uosius Europos Komisija paskelbė Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Į projektą įsijungusi Lietuva paminėti šiuos metus nusprendė netradiciškai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija inicijavo profesionalių aktorių ir globos namų auklėtinių bendrą projektą – muzikinio spektaklio statymą ir dokumentinio filmo apie šį procesą sukūrimą.
Visuomenėje gajus stereotipas, kad globos namuose augantys vaikai yra arba liūdni ir užsisklendę, arba pikti ir agresyvūs. Spektakliu ir filmu siekiama parodyti, kad tėvų globos netekę vaikai yra kūrybingi, padėti atsiskleisti jų talentams bei atkreipti visuomenės dėmesį į socialinės atskirties problemas Lietuvoje.
Su kamera „susidraugavo“ greitai
Dokumentinio filmo režisierius J. Čergelis spektaklio kūrimą stebėjo nuo pirmojo susitikimo globos namuose iki generalinių repeticijų Panevėžio teatro „Menas“ scenoje. Kūrėjo kamera seks vaikus ir premjerinio spektaklio Vilniuje metu.
J. Čergelis teigia, kad vaikai gana greitai priprato prie vaizdo kameros, neilgai trukus jie, kaip tikri artistai, jos „nebepastebėdavo“, elgdavosi taip tarsi kameros net nebūtų. Tiesa, A. Bandzos kūdikių ir vaikų globos namuose ne pirmus metus dirbanti ir vaikus gerai pažįstanti vyr. socialinė darbuotoja bei muzikos mokytoja Erika Kosej sako pastebėjusi mažus vaikų elgesio pokyčius.
„Įsijungus kamerai, vaikai pradeda šiek tiek blaškytis, kai kurie jų nori kuo daugiau pasirodyti, pasimaivyti, taip siekia atkreipti į save dėmesį. Tačiau tai natūralu, juk saviraiška, savęs įtvirtinimas jiems labai svarbu“, – teigė E. Kosej.
Pranašauja didelę sėkmę
Filmo kūrėjas J. Čergelis pasakoja apie globos namų auklėtinius neturėjęs jokių išankstinių nuostatų, tačiau vaikai jį vis tiek sugebėjo nustebinti tiek savo asmenybėmis, tiek talentais. Viename filmo epizode vienuolikmetis Giedrius teigia: „Turiu svajone būt dainininku ir futbolininku, bet dabar pastebėjau, kad galiu būt ir aktorium“. Panašiai šio vaiko galimybes vertina ir J. Čergelis.
„Šis vaikinas turi labai gražų balsą, yra labai gabus. Jis mokosi muzikos, o spektaklyje atlieka pagrindinį arklio Dominyko vaidmenį. Nenustebsiu, jei ateityje jis bus didelė žvaigždė“, – sakė kūrėjas.
Vaikus stebėjęs ir su jais bendravęs režisierius pastebi, kad globos namų auklėtiniai yra savarankiškesni, drąsesni ir brandesni nei šeimose augantys vaikai ir apgailestauja, kad kartais visuomenė juos atskiria.
Susiformavo tvirta komanda
Filmo ir spektaklio kūrimas suformavo tvirtą aktorių ir vaikų komandą. Jie turi savus pasisveikinimo ritualus ir jaukiai jaučiasi būdami kartu. Filmo kūrėjas išdrįsta paskolinti vaikams vaizdo kamerą, o spektaklio režisierių Andrių Povilauską vyresnieji įkalba patikėti net savo automobilio vairą.
„Vaikai labai patenkinti, jie nekantraudami laukia repeticijų, o iš jų grįžta kupini įspūdžių.
Repeticijoms persikėlus į teatro salę, didele atrakcija virto pačios išvykos. Akivaizdu, kad vaikai scenoje jau elgiasi daug laisviau, dabar jie jaučiasi tikrais aktoriais. Kūrybos procesas teikia labai daug džiaugsmo, kiekvienas jų jaučiasi svarbus, pastebėtas, todėl į savo vaidmenis žiūri labai atsakingai“, – pasakojo E. Kosej.
Socialinė darbuotoja džiaugiasi, kad dalyvavimą kūrybos procese nulėmė pačių vaikų noras bei susidomėjimas. E. Kosej teigimu, užčiuopus vaiko interesus ir pomėgius, jis tampa labai iniciatyvus, aktyviai įsitraukia į veiklą, o savo entuziazmu lengvai užkrečia ir draugus.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Klaipėdoje nuvilnijo kalėdinių giesmių festivalis
Prieš Naujuosius metus uostamiestyje tęsiasi šventinių renginių maratonas. ...
-
Į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną
Kiekvieno menininko kelias yra unikalus, o kelionės pradžia dažnai tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kūryba. Monikos Jagusinskytės kuriamas meninis pasaulis - tai subtili sintezė tarp tekstilės, kūno ir vaizdo, pasakojimas apie moterišką p...
-
M. Prymačenko: kai fantazijos pasaulis susitinka su realybe
Marija Prymačenko (1909–1997) – viena ryškiausių Ukrainos liaudies meno atstovių, kurios kūryba šiandien tapo ne tik ukrainietiškos kultūros simboliu, bet ir tautos atsparumo ženklu. Jos gyvenimo ir kūrybos istorija &nda...
-
Ant mirties slenksčio balansavęs Valentinas Masalskis: atsitiktinumų gyvenime nėra12
Panevėžyje žinomas Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, statydamas spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre, netikėtai atsidūrė realaus ligonio vaidmenyje. Menininkas sutiko viešai pasidalinti istorija apie užslėptą sveikatos ...
-
Amerikoje gyvenanti menininkė: svajonėse ir sapnuose regiu save gimtinėje15
Dažnai tikime, kad Naujieji metai gali atnešti stebuklą, o štai JAV gyvenanti menininkė Jolanta Talaikienė sako, kad stebuklai esame mes patys. „Kiekvienas gimstame po savo žvaigžde, kiekvienas gimęs jau apdovanotas. Tačiau kaip tas...
-
Dialogas tarp magiškojo realizmo ir realizmo magijos
„Kas moka pasakoti, tas turi viską.“ Tarasas Prochaska ...
-
„Musica sacra“ užbaigė muzikos maratoną
Gruodžio 1-ąją nuskambėjo paskutinis tarptautinio festivalio „Musica sacra“ koncertas, pažymėjęs visą rudenį trukusią vargonų muzikos šventę. ...
-
Parodoje – ekspresyvūs sielos atspindžiai13
Atvaizdo atvaizdas, arba kaip sugriauti nusistovėjusį portreto žanrą... Paroda, kuri nepaliks abejingų: vieni nesupras ar net piktinsis ekspozicija, kiti atras tai, kas nematoma ir atpažins sielos portretus. Vis dėlto, vieno sakinio per maža Galaunių ...
-
Gatvės menas – laikina puošmena ar nesuprastas paveldas?3
Kauną būtų galima pavadinti tikru gatvės meno miestu. Pastatų sienas ir kitas viešąsias erdves čia puošia ne viena įspūdinga neofreska, dažną praeivį priverčianti bent trumpam stabtelėti. Piešinių tiek daug, kad netgi siūlo...
-
99 proc. erdvės, 1 proc. šokio lygu 100 proc. tikroviškumo
Neseniai susimąsčiau: kur ir kaip baigiasi mūsų galaktika? Kas slypi už jos ribų? Ar už visatos ribų tęsiasi tiesiog beribė tuštuma, kurioje net aidas nuskęstų nepasiekiamoje tyloje? Apie tokius dalykus galvojau dar vaikystėje – dar...