Bakalauro darbą dizainerė paskyrė seneliui

Jevgenijos Sidorevič svajonė – dirbti medicinos dizaino srityje. Vilnietė sukūrė dirbtinio širdies skilvelio dėklo dizainą, o vokiečių medicinos bendrovė „Berlin Heart“ tą dėklą pradėjo gaminti.

Žvelgė iš praktinės pusės

Dirbtinio širdies skilvelio įrangą ligonis paprastai nešiojasi su savimi kokiame nors dėkle. J.Sidorevič sukūrė naują to dėklo – tiksliau, diržo – dizainą. Jį sukurti pastūmėjo asmeninė patirtis – moters senelis turėjo širdies problemų, todėl su savimi nešiodavosi tą įrangą. O jos dėklas nebuvo patogus. Tai Jevgeniją – tuomet dar Vilniaus dailės akademijos dizaino specialybės studentę – privertė pažvelgti į dizainą iš praktinės pusės.

„Tada kaip tik reikėjo daryti bakalauro darbą. Jo vadovas Juozas Brundza (dabar Dailės akademijos Dizaino katedros vedėjas – red. past.) užduotį suformulavo labai taikliai – “eiti" į dizainą per žmogų. Reikėjo pasirinkti žmogų, kurį labai gerai pažįsti, ir aprašyti kasdienį jo gyvenimą: ką jis mėgsta, kuo gyvena. Iš tos analizės pamatai, ko iš dizaino pusės tam žmogui trūksta.

Viskas tiesiog sutapo. Mačiau, kaip ta įranga nešiojama, naudojama ir kokie jos minusai. Jos dėklas buvo nepatogus. Buvo net atvejų, kai žmogus, uždarydamas mašinos dureles, nukirto iš to dėklo išvestą kabelį", – pasakojo 25 metų J.Sidorevič.

Dėklą išbandė ir pati

Dizainerė nusprendė sukurti patogų dirbtinio širdies skilvelio įrangos dėklą, kuris nevaržytų ligonio judesių, kasdienės jo veiklos ir suteiktų jam kuo daugiau laisvės bei erdvės. Dėl to ji atliko aibę visokių tyrimų.

„Pati įranga sveria apie 2 kg. Sukūriau kelis to dėklo variantus. Jį pati nešiojau – bandžiau įsijausti, kaip jis “gula„ ant paciento. Visus elementus norėjau išdėstyti taip, kad įrangos svoris būtų tolygiai paskirstytas ant žmogaus kūno. Kad pacientui būtų patogu ir pasilenkti, ir atsistoti, ir vaikščioti. Paskutinė mano dėklo forma – diržas su petnešomis. Jo elementai – slankiojami. Iš medicininės pusės man labai pagelbėjo kardiochirurgas profesorius Vytautas Sirvydis“, – pasakojo J.Sidorevič.

Studentės darbas Vilniaus dailės akademijoje buvo įvertintas puikiai. „Tai – komandinis mano, mano šeimos (ypač mamos), mano darbo vadovo J.Brundzos ir profesoriaus V.Sirvydžio darbas. Tiems žmonėms esu labai dėkinga, be jų turbūt nebūtų buvę to projekto“, – sakė J.Sidorevič.

Pakvietė atvykti stažuotis

Jevgenijos seneliui buvo implantuota vokiška „Berlin Heart“ įmonės dirbtinio širdies skilvelio įranga. Atsiminusi, kad ant tos įrangos dėklo buvo užrašytas toks logotipas, mergina išsiuntė įmonei elektroninį laišką. Šis skambėjo maždaug taip: „Jeigu jus domina mano idėja, galiu atvažiuoti jums jos pristatyti.“
„Norėjosi, kad tas mano sukurtas dėklas būtų ne į stalčių įkištas, o pritaikytas gyvenime – pagelbėtų pacientams, kurie turi širdies problemų“, – tada vylėsi Jevgenija.

Vokiečių specialistai dizainerę pasikvietė trims dienoms. Dirbtinio širdies skilvelio gamyboje sukasi inžinieriai, chemikai, IT specialistai – Jevgenijai viskas buvo parodyta. Kai mergina parodė savo darbą, vokiečiai paprašė, kad jo maketą paliktų dviem savaitėms. Po dviejų savaičių ji sulaukė skambučio – įmonė kvietė atvykti į stažuotę pusei metų, kad drauge šį darbą įdiegtų į gamybą.

Labai patiko vokiška tvarka

Tie pusė metų prasitęsė – Berlyne ji gyveno devynis mėnesius ir vaikščiojo į darbą. Įmonėje turėjo atskirą kabinetą ir darbo stalą. Visus devynis mėnesius Jevgenija gavo algą, įmonė jai nuomojo puikų vieno kambario butą miesto centre. Iš uždarbio ji pragyveno ir mokėjo už butą. Viskas buvo vokiškai apskaičiuota – Berlyne ji jautėsi nesuvaržyta. Negana to, jai dar buvo pasiūlyti vokiečių kalbos kursai, už kuriuos mokėjo įmonė.

Pirmą mėnesį be šeimos, artimųjų, draugų buvo sunku. Paskui ji pastebėjo, kad mieste yra daug dalykų, kurie džiugina. Berlynas – labai atviras miestas. Ten kiekvienas suras tai, ko jam reikia, ko jis nori.
„Man labai patiko dirbti su vokiečiais ir gyventi Berlyne“, – džiaugėsi Jevgenija. Labiausiai jai patiko vokiečių „ordnungas“ (tvarka).

Anūkei padeda ir miręs

Pirmiausia pasitelkiant muliažą Jevgenijai buvo parodyta, kaip įjungiama dirbtinio širdies skilvelio įranga.
Jų komanda reguliariai susitikdavo ir aptardavo, ką nuveikė, pavyzdžiui, per mėnesį. Visi komandos nariai, anot jos, – kaip viena grandinė. O kiekvienas žmogus – mažytė grandinės detalė. Viskas taip tvarkinga, ir jeigu kuri dalis kliba, jie žino, kas yra silpnesnis šioje komandoje. Viskas vyksta laiku, viskas tikslu.

Diskusijos vykdavo angliškai. Niekada nebūdavo puolimų – tiktai mandagūs patarimai. Daugiausia ten buvo inžinierių vyrų, o Jevgenija – studentė. Į ją jie žiūrėjo kaip į žmogų, kuris yra kompetentingas dizaino srityje, su kuriuo kartu gali ieškoti kompromisų. Anot pašnekovės, tai buvo darbas, kuris tave skatina, motyvuoja.

„Dirže įmontuotas valdymo blokas. Žiūrėjome, ar pakankamas to bloko aušinimas. Ar audinys, kuris liečiasi su kūnu, nesulaiko temperatūros, kitaip paciento oda gali iššusti. Buvo aibė mažų detalių, niuansų, į kuriuos turėjome atsižvelgti, – pasakojo J.Sidorevič. – Tarkime, patobulinu kurią nors to diržo detalę ir einu pas inžinierių aiškintis, ar tai įmanoma įgyvendinti. Įmonė tik susitikdavo su pacientais, o aš su juo viename bute gyvenau. Aš buvau lyg tiltas tarp gamintojo ir paciento. Deja, kai pradėjau kurti tą diržą, senelio jau nebebuvo. Mano bakalauro darbas skirtas jam.“

Gal senelis anūkei tiesiog parodė jos gyvenimo kelią ir dabar jai padeda? „Gal. Visko gali būti. Jis man buvo ir yra labai brangus“, – sakė Jevgenija.

Pasiilgsta Berlyno šurmulio

„Per praktiką Vokietijoje atradau save toje dizaino srityje, kurioje tiktai ir norėčiau dirti, – tai medicininis dizainas. Kartais tai ir emociškai sudėtinga – tu matai ligonius, supranti, kuriems ko reikia. Kita vertus, tu darai tai, kas jiems reikalinga šiandien. Tu nekuri kokio nors gražaus daikto, į kurį būtų tiesiog malonu žiūrėti, – kuri daiktą, kuris reikalingas, naudingas ir naudojamas šią akimirką“, – dėstė Jevgenija.

Vilnietės bendradarbiavimas su „Berlin Heart“ įmone tęsiasi. Dirbtinio širdies skilvelio įrangos dėklo dizainą, kurį sukūrė J.Sidorevič, vokiečiai įdiegė į gamybą. Šis dėklas gaminamas „Berlin Heart“ gamykloje.
„Tačiau įmonė planuoja sukurti šiuolaikiškesnę dirbtinės širdies įrangą. Taigi šiai reikės naujo dėklo. Jo eskizus jau išsiunčiau“, – sakė Jevgenija.

Praėjusį rudenį vokiečiai merginą pakvietė dar kartą atvykti trims mėnesiams.

„Tame darbe daug žingsnių ir daug laiptelių iki galutinio etapo. Kol kas tai buvo pirmas darbo etapas kuriant naujojo dėklo dizainą, mes apsikeitėme idėjomis, – sakė Jevgenija. – Dirbome, kūrėme drauge su ta pačia komanda. Dabar vyksta inžinerinis darbas, tame etape dizaineris nebūtinas.“

Jeigu nėra darbo reikalų su įmone, kas porą mėnesių moteris vis tiek kelioms dienoms grįžta į Berlyną. Ir lėktuvu ten yra skridusi, ir autobusu, ir mašina važiavusi su draugais. „Kai ten gyvenau, man trūko mažų siaurų Vilniaus gatvelių – kamerinio miesto, – sakė Jevgenija. – Kai pabūni ilgiau Vilniuje, trūksta didelio miesto šurmulio.“