Sukrėstas įvykių Pakistane S. Damulevičius: pagaliau esame čia

Sekmadienį popiet automobiliu iš Ukrainos miesto Charkovo į Vilnių buvo parvežti per išpuolį Pakistane žuvusio alpinisto Ernesto Markšaičio palaikai. Kartu grįžo ir ekspedicijoje dalyvavęs alpinistas Saulius Damulevičius.

Liko gyvas dėl aplinkybių

„Esu sukrėstas šio įvykio. Per mano daugiau nei dešimties metų karjerą kalnuose tai pirmas toks įvykis, kurį teko stebėti iš taip arti. Tai beprecedentis įvykis, nesusijęs su tomis rizikomis, prie kurių pripratę alpinistai. Nukentėjo bazinėje stovykloje likę alpinistai, kuri laikoma saugumo oaze kalnuose, kur alpinistai grįžta pailsėti, pasirengti tolesniems kopimams, stebėti maršrutą, ar ten nevyksta kokių nors nelaimių“, - sekmadienį popiet surengtoje spaudos konferencijoje sakė įvykių Pakistane sukrėstas ir ilgos kelionės namo išvargintas Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas S. Damulevičius.

S. Damulevičius pasakojo, kad tik dėl aplinkybių – gero oro – dalis alpinistų buvo išėję į viršų, kopė į kitą stovyklą.

„Buvome aukštai ant sienos, nepasiekiami teroristams. Jei ši baudžiamoji teroristinė akcija būtų įvykusi porą dienų anksčiau, aukų skaičius galėjo būti kur kas didesnis. Tarp jų galėjau būti ir aš“, - pasakojo ekspedicijoje į vieną sudėtingiausių pasaulio viršukalnių – Nanga Parbatą – dalyvavęs S. Damulevičius.

Jautė, kad Ernesto nebėra

Su E. Markšaičiu jis teigė matęsis dvi dienos prieš išpuolį, o paskutinį kartą jo balsą girdėjo išpuolio išvakarėse apie devintą valandą vakaro.

„Jis klausė, kaip visi jaučiasi. Papasakojo, kad į bazę, deja, nusileido susirgus slovakų alpinistui. Klausė, kaip jaučiamės mes, kaip aš, nes jaučiausi nekaip dėl to, kad labai greit pakilome į 6 km aukštį. Sakė, kad valgo vakarienę, o kitas susisiekimas – 9 val. ryte, jeigu niekas nesikeis“, - prisiminimais dalijosi S. Damulevičius.

Deja, sutartu laiku su E. Markšaičius susisiekti jau nebepavyko.

Apie nelaimę jis sužinojo ankstyvą birželio 23-iosios rytą. Kaip pats pasakojo, toje stovykloje buvo gal bent aštuonios alpinistų palapinės, išgirdo pokalbius apie terorizmą. Iš pakistaniečių ekspedicijos sužinojo, kad bazinėje stovykloje buvo išžudyti užsieniečiai alpinistai. Tai pranešė iš ten sugebėjęs pabėgti pakistaniečių ekspedicijos virėjas. Visi buvo įspėti, iki atskris kariniai sraigtasparniai, į bazinę stovyklą nesileisti.

S. Damulevičius teigė nors dar tiksliai nežinojęs, bet jautęs, kad E. Markšaitis taip pat tapo talibų auka. Bazinę stovyklą pasiekusius alpinistus pasitiko žiaurūs vaizdai, S. Damulevičiui teko atpažinti kolegos kūną.

„Bazinėje stovykloje buvo daug kraujo...“ - teigė S. Damulevičius.

Jokių ženklų nematė

Paklaustas, ar tiki ženklais, S. Damulevičius papasakojo, kad tą kartą išėjęs kopti jis sirgo. E. Markšaitis taip pat negalavo. Ir kaip sakė S. Damulevičius, tąkart į jokius ženklus jis nereagavo, esą galbūt jam reikėjo likti stovykloje.

S. Damulevičius taip pat pabrėžė, kad su alpinistėmis rizikomis šis įvykis niekaip nesusijęs. O ir gyventojai esą buvo taikūs ir geranoriški.

„Ženklų iš vietos gyventojų apie galimą pavojų taip pat nebuvo. Mums nebuvo grasinama, nebuvo perspėjimų, jokių ritualų, kol mes ten buvome. Taip pat ir iš mūsų pusės, galiu atsakyti už visus alpinistus: mes neprovokavome vietos gyventojų, neįžeidinėjome jų, priėmėme juos kaip savus, kvietėm bendrauti, domėjomės jų kultūra, - pasakojo alpinistas ir pridūrė: - Norėčiau paminėti, kad Ernestas, jau antrą kartą viešėjęs Pakistane, pakvietė mane į šią ekspediciją ir sakė, kad tai yra labai įdomus kraštas. Jis pats mokėsi vietos urdų kalbos, jo palapinėje radome mokyklinukams skirtus uždavinynus, knygutes apie istoriją.“

Terorizmą S. Damulevičius pavadino dariniu, kuris neturi sienų. „Bet tai mano aistros ir gyvenimo būdo neatims“, - tvirtino jis.

Kad ir kaip skaudžiai baigėsi ši ekspedicija, S. Damulevičius teigė, kad šis įvykis jo požiūrio į Pakistaną kaip į pačią šalį nekeičia. „Kalbu apie paprastus žmones. Jie labai svetingi, priima užsieniečius“, - sakė alpinistas.

Sulaukė palaikymo

Paklaustas, ar Lietuvos valdžia padarė viską, kad E. Markšaičio palaikai būtų kuo anksčiau pargabenti į Lietuvą, S. Damulevičius atsakė:

„Pakistaniečiai stengėsi padėti. Jie suorganizavo specialų reisą, nepaisant to, kad turėjo gauti skridimo koridoriaus per 14 šalių vizas savo personalui. Deja, nuskraidino tik ukrainiečius. Charkove lėktuvas sugedo. Teko grįžti antžeminiu transportu. Labai jau norėjosi greičiau į tą Lietuvą. Buvo ir apmaudu, ir liūdna, kad kelionė nusitęsė, pergyvenau ir dėl Ernesto kūno. Bet pagaliau esam čia.“

Jis pats sakė sulaukęs daug palaikymo iš mūsiškių diplomatų užsienyje. Nors jo kolega alpinistas Algimantas Kuras teigė, kad jei aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai būtų sureagavę iškart po to, kai sugedo Pakistano lėktuvas, E. Markšaičio palaikai namus būtų pasiekę anksčiau. Tačiau jis negailėjo gerų žodžių Užsienio reikalų ministerijai.

Sekmadienį popiet E. Markšaičio kūnas jau buvo pašarvotas. Šeimos prašymu, laidotuvės vyks tik artimųjų rate. Žuvęs alpinistas bus palaidotas pirmadienį Karveliškių kapinėse.