Prieglaudos įkūrėja Elena Naudžiūnienė ir šiandien vos sulaiko ašaras – žuvo jos numylėtiniai, o sodyba, kurioje glaudėsi katės ir šunys – virto nuodėgulių krūva. Tačiau moteriai stiprybės suteikia likę gyvūnai, žmonių palaikymas ir viltis, kad po šio skaudaus smūgio pavyks atsitiesti.
Skendo liepsnose
Kupiškio rajone, Skverbų kaime, sausio 13 d. popietę gaisras kilo gyvūnų prieglaudoje „Lakis – gyvūnų globa ir gydymas“. Liepsnose žuvo dešimtys kačių ir šunų.
Kaip skelbė naujienų agentūra BNS, atvykus ugniagesiams, medinis pastatas degė atvira liepsna. Pastate buvo įrengta gyvūnų prieglauda, viduje galėjo būti apie 20 kačių ir apie 20 šunų.
Gaisro metu sudegė pastatas ir viduje buvę globotiniai. Liepsnų neišvengė ir greta pastato stovėjęs automobilis. Gaisrą ugniagesiams gelbėtojams pavyko sutramdyti tik po valandos.
Iškaart po nelaimės prieglauda kreipėsi į visuomenę, prašydama pagalbos.
Išplatintame pranešime teigta: „Gaisro metu visiškai sudegė gyvūnų prieglaudos namai, kuriuose buvo globojami ir gydomi beglobiai ir sužeisti gyvūnai. Deja, nelaimės metu žuvo keli gyvūnai, o likusieji patyrė didžiulį stresą, dalis – sužeidimus ir šiuo metu liko be nuolatinės pastogės.
Ši prieglauda ilgą laiką vykdo svarbią socialinę misiją – padeda gatvėje paliktiems, sergantiems ir pamirštiems gyvūnams rasti saugius, šiltus namus. Po gaisro organizacija susidūrė su itin sudėtinga situacija: reikalinga skubi veterinarinė pagalba, laikinos patalpos gyvūnams, taip pat finansinė parama prieglaudos atstatymui.“
Gaisro priežastis – neaiški
Susisiekus su prieglaudos vadove ir įkūrėja E. Naudžiūniene, paaiškėjo, kad ji su savo vaikais kaip tik darbavosi gaisravietėje. Ten plušėjo ir visą savaitgalį, tvarkė tai, ką paliko gaisras.
Pasiteiravus, kiek pavyko rasti žuvusių kūnelių, pašnekovė braukdama ašaras sakė, kad sudegė 26 gyvūnai. Šeima ir jai talkinantys savanoriai pasirūpino jų palaidojimu.
Moteris iki šiol neranda atsakymo, kodėl sodyboje galėjo kilti gaisras. Mintyse atsukdama laiką, ji prisimena tą lemtingą rytą, kai buvo prieglaudoje su savo globotiniais. Tas rytas nebuvo niekiuo išskirtinis, prasidėjo taip, kaip ir visos kitos dienos. Nebuvo jokių ženklų, kad gali kilti tokia siaubinga nelaimė.
Pamaitinusi kates ir šunis, ji, kaip ir kasdien, atsisveikino su jais ir išskubėjo į darbą senelių namuose. Tačiau priešpiet suskambo telefonas. Kitame laido gale – šiurpi žinia: „Lakis“ dega atvira liepsna.
„Man paskambino ir pasakė, kad „Lakis“ dega. Negalėjau patikėti... Kai iš darbo atvažiavau – viskas jau buvo sudegę. Prieš išvažiuodama į darbą, kaip ir kasryt, nuvažiavau į prieglaudą, viską sužiūrėjau. Dar jiems pasakiau, kad važiuoju į kitą darbą ir greitai sugrįšiu...
Žmonės ėmė spėlioti, kad pas mus galėjo būti prasti elektros įvadai ar dar kas. Tačiau galiu pasakyti, kad buvome atnaujinę visą elektros instaliaciją, nebuvo jokių senų laidų. Taip, namas buvo senas, bet viskas buvo naujai įvesta“, – tikina prieglaudos vadovė.
Kritikos strėlės
Užgesinus gaisrą, Elena ir jos pagalbininkai suprato, kad vien jų rankų ir pastangų atstatyti tai, kas prarasta – neužteks. Jie kreipėsi tiek į visuomenę, tiek į žiniasklaidą, prašydami, kad žmonės, galintys ir norintys padėti, prisidėtų prie gaisro nusiaubtos gyvūnų prieglaudos atstatymo.
Tačiau paskelbus žinią, kad prieglauda virto pelenais, vieni puolė padėti, kiti socialiniuose tinkluose pylė druską ant žaizdos ir laidė piktus komentarus, esą jie tinkmai nepasirūpino gyvūnais ir už tai netgi turėtų būti nubausti.
Žmonės ėmė spėlioti, kad pas mus galėjo būti prasti elektros įvadai ar dar kas. Tačiau galiu pasakyti, kad buvome atnaujinę visą elektros instaliaciją, nebuvo jokių senų laidų. Taip, namas buvo senas, bet viskas buvo naujai įvesta.
Kritiką E. Naudžiūnienė priima gana jautriai. Ji tikina, kad beglobiams gyvūnams atidavė visą širdį, o prieglaudoje praleisdavo daugiau laiko nei namuose. Kaip pati sako, ten leisdavo septynias dienas per savaitę, o namo grįždavo tik persirengti, nusiprausti, užkąsti.
„Aš žiemą sodyboje kūrenau krosnį, kad gyvūnai nesušaltų. Ten naktimis su jais miegodavau – apsikamšydavome pagalvėmis ir miegodavome. Aš tikrai prižiūrėjau savo gyvūnus, su jais praktiškai gyvenau, neturėjau jokių atostogų, nes niekam jų nepatikėjau“, – pabrėžia Elena.
Sunku, bet nepasiduoda
Ji nuoširdžiai dėkoja tiems, kurie, užuot kritikavę, nutarė padėti. Vieni skambino norėdami pasiteirauti, ar gali padėti savo darbu, kiti aukojo pinigų, kad likusiems sveikiems gyvūnams nepritrūktų maisto ir būtų galima pradėti atstatyti supleškėjusią prieglaudą.
„Turiu atsitiesti, nors labai sunku. Jei atvirai, dabar nieko nebenoriu“, – gniaužia ašaras „Lakis“ prieglaudos įkūrėja.
Paklausta, kas laukia toliau, ji pamažu rikiuoja darbus: ruošiasi statyti namelius, kuriuose vėl galės glaustis šunys ir katės. Atšilus orams ji nori įrengti daugiau aptvarų.
„Gal modulinius namelius galėsime statyti šuniukams, o gal atstatysime namą. Žmonės tikrai padeda, aukoja, pinigėliai ateina. Vėliau pateiksime ataskaitą, kur išleidome pinigus, kam juos naudojome“, – patikina E. Naudžiūnienė.
Turėjo ilgalaikę viziją
Kokia „Lakis – gyvūnų globa ir gydymas“ priešistorė? Kaip Elenai kilo mintis savo sodyboje, turinčioje ir nemažą žemės plotą, ne ūkį plėtoti, o steigti naminių gyvūnų prieglaudą?
Suteikti stogą nuskriaustiems gyvūnėliams moteris nutarė išleidusi savo vaikus į pasaulį. Sako nenorėjusi sėdėti namuose, troško save realizuoti. Širdis jau nuo mažens linko prie gyvūnų globos: dar būdama maža visus nelaimėlius tempė namo, maitino, gydė.
Ilgai negalvojusi, nusipirko sodybą vienkiemyje. Pie namo – net trys hektarai žemės. Elena manė, kad čia tilps visi: ir katės, šunys, ir ūkiniai gyvūnai, kurie kažkam taps nereikalingi. Tokią viziją puoselėjo.
„Galvojau, kad pas mane galėtų prisiglausti ne tik šunys, katės, bet ir ožkytės, avinukai ar kiti gyvuliukai. Juk būna, kad atėjus senatvei, jie pasidaro niekam nereikalingi“, – savo matymą atskleidžia Elena.
„Lakis – gyvūnų globa ir gydymas“ įkūrėja atvira – visas kelias iki prieglaudos įkūrimo buvo nuklotas meile.
„Sodyboje visą laiką galvodavau, kur dar galėčiau įrengti aptvarus, kad šuniukai galėtų lakstyti ir jaustis laisvai. Iš nusipirktos sodybos jokio verslo daryti nenorėjau, žemę ir namą naudojau prieglaudos reikmėms. Aš pati užsidirbu ir man užtenka“, – paklausta, kodėl sodybos nenaudojo žemės ūkio reikmėms, atvirai atsako E. Naudžiūnienė.
Kodėl prieglauda pavadinta „Lakis“? Simboliška, nes tokiu vardu ji pavadino vieną iš savo globotinių, kuris iki šiol gyvena su ja.
„Aš šį šuniuką išgelbėjau. Anglų kalboje jo vardas reiškia „laimingas“. Jis yra tikras mano šešėlis, net į darbą važiuoja su manimi kartu. Jam dabar maždaug vienuolika metų“, – pasakoja prieglaudos įkūrėja ir šeimininkė, besivilianti, kad laimė ir sėkmė sugrįš į kupiškėnų prieglaudėlę.
Prieglaudos savanoriai prašo pagalbos
Šiuo metu pagalbos prašome ne dėl savęs – pagalbos prašo gyvūnai, kurie liko gyvi ir kuriems dabar labiausiai reikia saugumo, gydymo, maisto ir pastogės. Net ir nedidelė parama gali tapti dideliu išsigelbėjimu likusiems gyvūnams.
VŠĮ „Lakis – gyvūnų globa ir gydymas“
Sąskaita: LT67 7300 0101 7756 4722
Paskirtis: Parama
Naujausi komentarai