A.Užkalnis: skustagalvio pareiga - pasityčioti iš komentatoriaus

Trys milijonai trenerių – taip dažnai yra vadinami lietuviai, kuriems krepšinis yra antroji, o dažnai ir pirmoji, religija. Kokią vietą gyvenime populiariausia sporto šaka užima garsiems Lietuvos žmonėms.

Šįkart rubrikoje „Iš tribūnos“ apie oranžinio kamuolio peripetijas diskutavome su žurnalistu, publicistu, keliautoju, TV laidų vedėju, knygų „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, „Kelionių istorijos“, „Prijaukintoji Anglija“ autoriumi Andriumi Užkalniu.

Kaune gimęs, o dabar Vilniuje gyvenantis 42 metų vyras dažniau rašo ir kalba apie aktualias Lietuvai temas, tačiau neatsiriboja ir nuo sporto bei krepšinio įvykių. Nuo 1995 m. sausio iki 2011 m. gegužės jis dirbo BBC, o šiuo metu BTV televizijoje turi savo autorinę laidą „Užkalnio 5“.

– Ką jums reiškia krepšinis? Kokią vietą jis užima jūsų gyvenime?
– Man krepšinis daugiausiai prisiminimų kelia apie tai, koks jis svarbus buvo jaunystėje, prieš 20-25 metus. Dabar labai menkai domiuosi.

Mėtyti į krepšį baisiai patinka, nors dabar neatrodau panašus į sportininką. Kai nuvažiuoju į Palangą, dažniausiai gyvenu Arvydo Sabonio viešbutyje – jei turiu laisvas penkias minutes, griebsiu kamuolį ir mėtysiu. Kamuolio skrydyje į lanką yra kažkoks didelis, paprastas, pirmykštis grožis.

Kai pavasarį, vasarą ir rudenį ateinu dukros pasiimti iš mokyklos, ir kieme prie krepšio yra laisvas kamuolys, aš imsiu ir mėtysiu, jei tik yra minutė.

– Jūsų straipsniuose galima įžvelgti tai, jog krepšinis ir kitos sporto šakos yra tik savo žmogiškojo ego patenkinimas. Kodėl taip kategoriškai žiūrite į tai?
– Ne, visiškai ne. Ego patenkinimas, beje, yra puiku. Kas tik mus džiugina, yra puiku.

Aš tik prieštarauju prieš juokingą sureikšminimą. Matote, kai mes manome, kad kitiems tai taip pat svarbu, kaip ir mums, mes pripučiame neadekvačius lūkesčius. Iš per didelių lūkesčių ateina dideli nusivylimai.

Man gėda žiūrėti į tautiečius, kai jie pradeda užsieniečiams didžiuodamiesi pasakoti, koks mūsų didis sportas. Na, daugumai tai yra neįdomu, tikrai. Jums palinksės galva, pasakys, „o, kaip puiku“. Bet nepainiokime to su nuoširdžiu įvertinimu.

Nepradėkim svaigti, kad jie grįžę namo sakys: „O, reikia vėl kada nuvažiuoti į Lietuvą, jų toks puikus sportas“. To nebus.

Lietuvą reikia propaguoti, reikia garsinti ir gerinti jos ir jos žmonių vardą. Sportas nėra naudingas šitam tikslui. Pašalinus apgaulingus veiklos planus, daugiau dėmesio galima sutelkti veikiantiems dalykams.

– Ar krepšinis valstybei, ypač Lietuvoje, tikrai neturi jokios naudos?
– Turi, mums patiems. Bet tik šalies viduje. Jis puikus mūsų nacionaliniam išdidumui, mūsų savijautai. Bet jis nieko bendro neturi su šalies propagavimu.

Aš žinau, tai labai nepatogi mintis, nes mes įsikalėme kitaip. Suprantate, apsivilkti gražų kostiumą yra gerai. Geriau jautiesi, geriau atrodai, smagiau, net galvą aukščiau iškėlęs esi. Bet neaiškink, kad apsivilkęs geresnį kostiumą, pradėsi geriau vairuoti.

– Pasak Jūsų, sporte negalima puikuotis tuo, kuo iš tiesų nereikėtų puikuotis. Kuo lietuviai per daug džiaugiasi krepšinyje? Ar triumfas iškovojus bronzos medalius Turkijoje vykusiame Pasaulio čempionate taip pat buvo perdėtas?
– Aš manau, kad skiriasi džiaugsmas ir puikavimasis. Tas pats ir dėl Rūtos Meilutytės aukso. Lietuva laimėjo? Puiku. Šokinėkime iš džiaugsmo, galų gale, puotaukime ir gerkime ir leiskime į dangų fejerverkus nors ir visą savaitę. Tik nepradėkime įsivaizduoti, kad kam nors, išskyrus mus, tai po savaitės yra įdomu.

– Kuo Vakaruose skiriasi požiūris į krepšinį?
– Anglijoje jo beveik nežino apskritai, Amerikoje jis, be abejo, svarbesnis. Ten į jį žiūri, kaip į sportą. Iš jo uždirbami dideli pinigai. Bet nemačiau dar amerikiečio, kuris pradėtų girtis apie savo krepšinio didybę užsieniečiui.

Anglai irgi, bent jau kiek man teko jų sutikti, nesigiria savo futbolu užsieniečiams. Jie patenkinti ir didžiuojasi, kad jų klubai turtingiausi pasaulyje, bet jie nepradeda to pasakoti kiekvienam sutiktam verslo partneriui iš Korėjos ar Peru, kad šis pradėtų geriau apie jį galvoti.

– Ne vienerius metus dirbote BBC. Ar teko matyti, kaip dirba britų sporto žurnalistai? Ar skiriasi britų ir lietuvių požiūris į sporto žurnalisto darbą?
– Aš susidurdavau su sporto žurnalistais retai, nes mano buvo kita darbo sfera. Pasakyčiau, kad lietuvių sporto žurnalistai niekuo ypatingai nesiskiria nuo anglų: ir vieni, ir kiti labai domisi savo darbu ir labai nuoširdūs. Gal tik Britanijos publika atlaidesnė sporto komentatoriams ir geranoriškesnė. Lietuvoje kiekvieno „marozo“ užduotis yra išsityčioti iš sporto komentatoriaus.

– Ar krepšinis lietuvio gyvenime neužima per daug vietos? Ar britai dėl futbolo dar labiau pametę galvas?
– Manau, kad britai daugiau leidžia pinigų savo futbolo aistrai. Lietuviai juk neperka krepšinio rinktinės uniformų ir sezoninių bilietų, o su savo komanda keliauja tik saujelė.

– Gyvenant Lietuvoje neįmanoma visiškai atsiriboti nuo krepšinio. Ar sekate kokių nors komandų, Lietuvos rinktinės pasirodymus? Ar lankotės krepšinio rungtynėse arenose?
– Ne, nors gal ir galėčiau, bet pristinga laiko.

– Neseniai Lietuvos krepšinio pasaulyje užvirė diskusijos, kad reikėtų natūralizuoti įžaidėją – užsieniečiui suteikti pasą, kad šis galėtų žaisti Lietuvos rinktinėje. Kaip manote, ar pilietybės vardan sporto rezultatų turėtų būti dalijamos lengva ranka?
– Aš manau, kad tikrai ne sporto rezultatų vardan, bet pilietybės klausimą reikėtų spręsti apskritai. Kad galėtų dvigubą gauti ir elektrikas, ir krepšininkas, ir baleto šokėjas. Tik ne bedarbis.

Basketnews.lt, Mantas Bertulis