Klausimas, kada gerti vaistus – prieš, po ar valgant, nėra toks nereikšmingas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vartojimo laikas, pasirodo, gali keisti poveikį ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai.

Mineralinis vanduo, geriamas 40–60 min. prieš valgį, mažina skrandžio sulčių gamybą ir rūgštingumą, o geriamas tuojau po valgio – didina.

Be abejo, vaistų vartojimo būdą, dažnumą ir laiką turi nurodyti gydytojas.

Visi vaistai, vartojami 40–60 min. prieš valgį, veikia greičiau ir stipriau. Mat nevalgius skrandžio sulčių rūgštingumas nedidelis, vaistai greitai patenka į žarnyną, iš kur įsiurbiami į kraują ir ima veikti. Pasirodo, turi reikšmės ir vandens, kuriuo užsigeriami medikamentai, temperatūra. Šiltu žmogaus kūno temperatūros vandeniu užgeriami vaistai veikia greičiau.

Kita vertus, vartojant vaistus nevalgius ("ant tuščio skrandžio") intensyvesnis jų nepageidaujamas veikimas.

Geriant vaistus po valgio, jie susimaišo su maistu, todėl jų poveikis daug vėlesnis (po 1–2 val.) ir silpnesnis.

Vaistus, geriamus vieną kartą per dieną, reikia vartoti vienu ir tuo pačiu paros laiku: geriausia rytą, kad užmiršus tai padaryti nebūtų vėlu išgerti ir paskui. Pavyzdžiui, rytą geriami nervų sistemą tonizuojantys, šlapimą varantys vaistai. Neracionalu juos gerti antroje dienos pusėje, nes jie gali sutrikdyti miegą. O miegą sukeliantys, taip pat lėtinį vidurių užkietėjimą gydantys vaistai – prieš miegą.

Po burną siaučia bakterijos

Kaip ir šunų, žmogaus seilės turi antibakterinių savybių, būtent todėl žaizdelės, esančios burnoje, gyja daug greičiau nei ant odos. Per miegus susikaupia labai mažai seilių, todėl milijardai bakterijų burnoje dauginasi būtent naktį. Rytinis burnos kvapas ir yra bakterijų dauginimosi rezultatas.