Šiaudiniai gyvuliai

Priekulės ir aplinkinių rajonų gyventojai sumanė būdą, kaip panaudoti tonas šiaudų, kurių tūkstančiai rulonų mėtosi laukuose, prie ūkininkų daržinių.

Žodžiu, priekuliškiai nusprendė gaminti šiaudinius gyvūnus, kurie taptų šio miestelio akcentais. Vietinis gyventojas Ancas su "Kokteiliu" pasidalijo planais, kad po to, kai Priekulėje ir aplink ją bus daug šiaudinių sutvėrimų, juos eksportuos į užsienį – į Vakarų Europos šalis.

"Kokteilis" nugirdo, kad yra planų Lietuvoje namų stogus vėl dengti šiaudais. Namo savininkui tai būtų labai pigu, o užklojus – labai gražu.

Pradžia: vienas pirmųjų šiaudinių eksponatų – amerikietiškasis mustangas.

Tikras atvejis

Pažadėjo caras amerikiečiui, prancūzui ir suvalkiečiui – kiek su arkliu nujos, tiek žemės gaus. Amerikietis po dviejų valandų jojimo atsisuko ir sušuko: "O, Dieve, tiek ir man, ir mano anūkams užteks."

Prancūzas po trijų valandų patapšnojo arkliui sprandą ir, pamatęs, kad šis šlapias, pagailėjo gyvulio ir sustojo.

Suvalkiečiui po penktos jojimo valandos neišlaikęs arklys krito. Žmogelis atsistojęs bėgo pats, kol nenukrito. Iš paskutinių jėgų, metęs į priekį kepurę, dar sušuko: "O čia dar ir pomidorams užteks."

Linksmieji tirščiai

Priekulės miške atėjo ežiukas pas pelėdą paklausti:

– Pelėda, o ką reiškia, jei kairę leteną niežti?

– Hmmm, gausi krūvą pinigų.

– O, geras! Tačiau man ir dešinę niežti.

– Tai, vadinasi, greitai tuos pinigus ir prarasi.

Ežiukas nenustojo berti klausimus: "O jei kaktą, o jei kairę ausį, jei dešinę ausį?"

Pelėda neiškentusi: "Klausyk, ežy, eik ir nusiprausk."