Ispanijoje dažnai būnančią klaipėdietę Jolitą džiugina, kad šios šalies žmonės "nepersūdo sriubos" – interjerui skiria itin minimalų dėmesį.

"Didžiojoje dalyje restoranų ir užeigų puošmenos ir interjero detalės yra senos vyno statinės ir palubėje kabantys kumpiai. Kai kur sienos iškaltos mums iki skausmo pažįstamomis medinėmis dailylentėmis. Tik jos platesnės už lietuviškas, – pasakojo "Kokteilio" skaitytoja. – Didžiausia puošmena – virš stalų kabantys šviestuvų gaubtai. Tiksliau – jų piešinys: ryškios paprikos, česnakai ir kitos daržovės. Visur baltos staltiesės. Švaru, kuklu ir jauku. Iš tiesų juk eini valgyti, o ne dairytis."

Lietuvė jau priprato, kad klientus pasitinka šeimininkas, siūlantis patiems rinktis vietas. O su žmonėmis bendrauja kaip su senais pažįstamais ar labai gerais draugais.

"Ko gero, toks bendravimas atperka ir nesklandumus, jei jų pasitaiko, – mano Jolita. – Šeimininkai atspėja, kada reikia papildomo šaukšto, šakutės ar lėkštės, jei nori paragauti maisto, kurį užsisakė kiti prie to paties stalo sėdintys. Bendraudamas spėja ir naujai ateinančiuosius palabinti, pakviesti, pasodinti, ir grįžęs tęsti pradėtą pokalbį. Jam karūna nekrenta nuo to, kad pats pakeičia prieš tai sėdėjusių svečių staltiesę, užtiesia naują."

Moteris įsitikinusi, kad Lietuvoje restorano savininkas – viešpats dievas, kuriam karūna galvą spaudžia. Jam ne lygis ką nors pataisyti, padėti personalui, jei šis nespėja, o jau apie staltiesių pakeitimą tai  ir kalbos būti negali.

Jolita kaip šiandien prisimena vaizdelį viename Klaipėdos restorane, kai savininkas it povas iškelta galva ir rankomis kišenėse praėjo per salę ir dingo tarnybinėse patalpose.

"Lietuvoje mano šeimai geriausia vieta valgyti – "Mamos virtuvė". Bėda ta, kad man pačiai ji labai atsibodo", – pajuokavo klaipėdietė.