III paveikslas
"Kokteilis" jau rašė apie dramatiško likimo nelabą bevardį vietnamietišką paršelį. Jis nežinia, kam buvo dovanotas, bet gyvenimą pabaigė smarkiai užrūstinęs savo geradarį (pavadinome jį Diogenu), kuris jį maitino ir globojo. Kai šeimininkui trūko kantrybė, kiauliukas atsidūrė paršų rojuje, jo mėsa – šaldiklyje, o galva – šuns voljere. Diogenas lig šiol nenurimsta, vis prisimena, kad tas paršas visai neaugo "į pilvą", o tik pagurklis nutįso iki žemės. Be to, jis buvo piktas bei atgrasus, ir naminiu gyvūnėliu jo niekaip nepavadinsi, jo net Diogeno vaikai bijojo. Ir todėl esą be reikalo piktinasi visokie vegetarai, kuiliukas nejautė ribų ir dar būdamas gyvas "brovėsi ant altoriaus". Todėl toks jo likimas buvo neišvengiamas.
Svarbi informacija
– Kaimyne, jūsų šuo vėl surijo mano vištą.
– Gerai, kad pasakėte, aš jam šiandien neduosiu ėsti.
Tarybinių laikų vaizdelis
Ilga eilė laukia, kol į kioskelį atveš alaus. Atsidaro langelis ir pardavėja šaukia:
– Alaus šiandien neskiedžiau. Todėl bokalai bus pustuščiai!
Situacija nepasikeitė
Į teismo posėdį buvo pakviestas liudytojas. Laiškas grįžo atgal su užrašu "Adresatas mirė". Norėdamas patikrinti šį pranešimą, teismo sekretorius pasiuntė pakartotinį kvietimą. Šį kartą jis grįžo su užrašu "Adresatas vis dar miręs".
Užsimiršo prie inspektoriaus
Teisėjas, kreipdamasis į vairuotoją, sako:
– Misteri Kordai, inspektorius pareiškė, kad jūs iš jo šaipėtės.
– Aš nenorėjau, patikėkite manimi. Inspektorius ilgai ir įkyriai skaitė man moralus, visai kaip mano žmona. Aš minutėlei užsimiršau ir pasakiau: "Taip, žinoma, brangioji."
Naujausi komentarai