Dažnai stebiu poras teatrų ir koncertų salių rūbinėse. Pastebėjau, kad dažniausiai vyrai neša pakabinti savo ir moters paltą, gauna numerėlį ir skuba paduoti jį savo moteriškei. Man tokie vyriškiai primena vaikus, o tos moterys – didelių berniukų mamas. Atrodo, kad iš tokio vyro švarko numerėlis kur nors tikrai iškris. Taip ir žaidžiame – vyrai niekaip neužauga, o moterys juos amžinai globoja kaip mažamečius. Bet galiausiai džiaugiuosi, nes vis dėlto jie yra drauge ir dar lanko kultūros renginius.

Nijolė

Ant tilto – stebuklai

Pirmadienį patekau į liūtį būtent tuo metu, kai ėjau Biržos tiltu. Pamačiau darbininką, kurio veiksmai mane privertė sustoti ir išsižioti. Pilant gausiam lietui vyras kuo ramiausiai tepė dažais aprūdijusius tilto turėklus. Ko gero, dažų pramonė tikrai pažengė toli į priekį, ir dabar jau galima šlapią, surūdijusį metalą dažyti merkiant lietui. Bet mane vis tiek graužia abejonės, ar taip iš tiesų ir yra. Kažkodėl atrodo, kad tam žmogui buvo visiškai tas pats, ar jo darbas nėra bergždžias. Jam liepė dažyti, jis ir dažo, nes iš tikrųjų jam visiškai nesvarbu, ar toks darbas turi prasmę.

Vytautas

Ar vėl puošime tik centrą?

Jau prasidėjo kalėdinis švenčių maratonas, puošiasi uostamiesčio parduotuvės, savaitgalį bus įžiebtos ir pagrindinės miesto eglutės. Įdomu, ar ir vėl jausimės kaip našlaičiai, žiūrėdami pro langą į pamotės šventę? Kalbu pietinės miesto pusės gyventojų vardu. Kasmet kartojasi vis ta pati istorija. Klaipėdos centras – išpuoštas, blizga, čia grožį skleidžia ir spalvingos parduotuvių vitrinos. O pietinės miesto dalies daugiabučių namų kvartalai, kaip buvo, taip ir lieka tamsūs. Gal jau būtų laikas nustoti mus diskriminuoti? Nereikia statyti eglučių kiekvienoje aikštelėje, bet bent jau žibintus papuošti iki Taikos pr. galo būtų visai gražu. Ne tik gražu, bet ir būtų išreikšta pagarba visų klaipėdiečių atžvilgiu.

Joana