Visiškai pritariu straipsnio autorei, kuri kalbėjo apie jaunimo kalbėjimo ypatumus, kai į kas antrą žodį jauni žmonės įterpia lietuviams nebūdingus įterpinius. Mane tai taip pat labai žeidžia. Autobuse ar stotelėje būdama šalia jaunų žmonių nelabai net suprantu, ką jie kalba. Emocijas jie reiškia ne tik kvailai, bet ir bjauriai. Mūsų tautai tokie dalykai šimtmečius buvo nepriimtini. Mano kaimynė supykusi sakydavo: „Eik tu dangun“, aš sakau: „Eik tu peklon.“ Visokių visokiausių išsireiškimų turime pasipiktinimui ar nusivylimui išreikšti, bet lytinių organų juose nėra. Mes patys žudome savo kalbą. Per valstybinį radiją jei kada ir išgirstame lietuvišką dainą, jos žodžių nesuprantame, jaunieji atlikėjai taip iškraipo žodžius, kad turi ilgai klausytis, kol supranti, kad tai mūsų kalba. Ar mes neturime galios to sustabdyti? Ar to siekėme, kai Sąjūdžio metais kovojome už savo kalbos viršenybę? Manau, mums visiems trūksta supratimo, ką ir kaip darome.

Skaitytoja

Prekybininkai stebina

Atšvenčiau 22-ąjį gimtadienį ir įžengiau į tą amžių, kai nebestresuoju, kai parduotuvėje manęs paprašo dokumento. Kartu suvokiau, kad darbuotojai elgiasi labai keistai. Kai perku butelį alkoholinio gėrimo, paso parodyti neprašo, o jei į pirkinių krepšelį įsidedu skardinę energinio gėrimo ar paprašau pakelio rūkalų, primygtinai reikalauja įrodyti, kad esu vyresnė nei atrodau. Labai keista. Suprasčiau, jei viena pardavėja būtų uoli, o kita – nelabai, bet tas pats atsitinka, kai stabteliu prie kasos, kurioje dirba ta pati pardavėja. Jau ir nebesuprantu, kas blogiau jauniems žmonėms – energinis ar alkoholinis gėrimas? Panašu, kad visokie draudimai ir apribojimai tėra visiškas formalumas. Kažin, ar kokios kontroliuojančios organizacijos kada pasidomi tokiais dalykais? O gal, kaip paprastai, prieš būsimas patikras apie jas praneša iš anksto?

Emilija