Marios pasiglemžė legendą

Paskambino iš greitosios

"Pirmoji žinia mus pasiekė po 14 valandos iš vieno portalo. Kompiuterio ekrane vis iššoka naujienos. Smiltynėje būtent tuo metu kilo sūkuringa audra. Pamatėme žinią, jog mariose apvirto kateris. Netrukus ji buvo patikslinta, sužinojome, kad išgelbėti du žmonės. Kažkas parašė bjaurų komentarą, aš pakomentavau, kad atsitiko nelaimė ir reikėtų atidžiau rinkti žodžius tokioje situacijoje. Ir tik tada paskambino Aurimas Rumša, mūsų Ūkio skyriaus vedėjas, kuris kartu su istoriku Daumantu Kiulkiu ir Romaldu Adomavičiumi plaukė kurėnu. Jis skambino iš greitosios medicinos pagalbos automobilio. Kalbėjo labai trumpai, buvo sušalęs ir ištiktas šoko", – pasakojo Lietuvos jūrų muziejaus atstovė spaudai Nina Puteikienė.

Tada muziejaus darbuotojai iš pirmų lūpų sužinojo, kad kurėnas nuskendo, A.Rumša ir D.Kiulkys išgelbėti, o R.Adomavičius dingo.

Abu jauni vyrai pateko į ligoninę, jiems diagnozuotas kūno atšalimas, bet tą patį vakarą jie grįžo namo.

Atsisakė pagalbos

Kurėnas iš pilies uostelio į marias išplaukė ankstų antradienio rytą.

Pirmadienį prasilenkiau su Romu koridoriuje, linksmai jį pakalbinau sakydama, kad prasideda Bonifacijaus atostogos. Jis man atsakė: "Prisicirkinsime."

Įgula tikėjosi pasiekti Raudondvarį Kauno rajone ir ten susitikti su "Nacionaline ekspedicija".

Lietuvos žmonių pamėgto projekto dalyviai ketino finišuoti Kaune su visais penkiais kada nors ekspedicijoje plaukusiais laivais.

R.Adomavičiaus žmona Audronė, dirbanti Jūrų muziejuje dailininke, su sūnumi išlydėjo vyrus.

Atsisveikinimas buvo trumpas, jokios nelaimės nuojautos nebūta.

Plokščiadugnės istorinės žvejų valties kapitonui bendradarbiai siūlė laivą gabenti tralu iki paskirtos vietos, kaip tai ne kartą buvo daryta, bet R.Adomavičius tam pasipriešino, jis norėjo plaukti pats.

Kapitonas tikėjo savo jėgomis ir buvo puikios nuotaikos.

Pasak N.Puteikienės, maždaug valandą iki nelaimės R.Adomavičius su sūnumi žvaliai telefonu kalbėjo apie tai, kad puikiai sekasi plaukti, jie buvo išskleidę burę ir įjungę variklį.

Panašu, stengėsi išnaudoti visas galimybes, kad judėtų greitai ir pasiektų tikslą.

Dar vidurdienį oras buvo ramus, o po valandos viskas pasikeitė.

"Kaip pasakojo A.Rumša, pakilo labai didelė banga ir užpylė valtį, vyrai sėmė vandenį kibirais. Vyrai išmetė inkarą, tikėdamiesi, jog taip pavyks kurėną pasukti, kad jo neblaškytų šoninės bangos. Kurėnas vertėsi tris kartus, Daumantas su Aurimu buvo arčiau vienas kito, Romą nubloškė toliau. Daumantas Romui metė krancą (tai guminis pripučiamas amortizatorius, kabinamas prie borto), bet jis nepagavo. Romas dingo jiems iš akių, vaikinai tiesiog nebematė Romo. D.Kiulkys įsikabino nulūžusio mažojo stiebo ir nudreifavo tolyn. Bangos jį nunešė maždaug už pusės kilometro nuo laivo. A.Rumša laikėsi nugrimzdusio laivo dugno. Bangos jį vis nublokšdavo į šoną, bet jis vėl grįždavo prie kurėno. Visa laimė, kad jaunesnysis R.Adomavičius, išlydėdamas vyrus, A.Rumšo telefoną įdėjo į neperšlampamą futliarą ir Aurimas galėjo išsikviesti pagalbą", – pasakojo N.Puteikienė.

Nina Puteikienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Gelbėtojai pirmiausia pasiekė 32 metų A.Rumšą, tik gerokai apsižvalgę jie pamatė tolumoje iš vandens kyšančią mėlyną gelbėjimosi liemenę, kurią vilkėjo jo bendraamžis D.Kiulkys.

Kai gelbėtojai prie jo priartėjo, bandė jam mesti virvę, bet ji vis išslysdavo jaunam vyrui iš rankų.

Gelbėtojai galiausiai jį pasiekė ir įkėlė į valtį. Tuo metu A.Rumša prarado sąmonę.

R.Adomavičiaus niekur nebuvo matyti.

Sūnus nuskubėjo į pamarį

Apie 16 val. į muziejų atėjo kariškių atstovas klausti, ar mariose nuskendęs laivelis yra jų, ir papasakojo, kad sraigtasparniu žvalgę marias vyrai nematė nieko panašaus į žmogų.

Muziejaus darbuotojai atviravo meldęsi ir mintyse linkėję savo bendradarbiui palankaus vėjo, kuris galėtų išnešti jį į krantą.

Mažytė viltis ruseno dar ir tada, kai Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras antradienį 21 val. nutraukė paieškas, o trečiadienį jų jau nebetęsė.

Vakar ryte trys Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos narai pasišovė patikrinti marių dugną ties nelaimės vieta.

Esama žinių, kad nugrimzdęs kurėnas yra maždaug už 3,4 km nuo Ventės rago, jį laiko inkaras.

Į marias ieškoti tėvo išplaukė ir dingusiojo sūnus. Jis su draugu žvalgėsi į piktų bangų šiaušiamas marias ir antradienio vakarą.

Atrodo, kad nelaimė įvyko ten, kur yra gilu ir teka stiprios srovės.

Laivą vienoje vietoje laiko inkaras. Kurėno stiebas nulūžęs, dalis jo įsmigo į dugną. Laivo dugnas pakilęs į viršų.

Tradicija: R.Adomavičiaus vairuojamas kurėnas visada plaukdavo Jūros šventės istorinių laivų flotilės priekyje. (Vytauto Petriko nuotr.)

Seniau liemenių nebuvo

Vienas pagrindinių klausimų, kuris kyla kiekvienam, išgirdusiam apie šią nelaimę, – kodėl R.Adomavičius nevilkėjo gelbėjimosi liemenės.

Jo jaunųjų bendrakeleivių sėkmė pavojingoje situacijoje byloja, kad liemenė audringose mariose tikrai gali išgelbėti.

"Jis buvo plataus mosto žmogus. Kalbant apie saugumą, be abejo, nesivilkti liemenės yra kvailystė. Kodėl jis taip elgėsi, lyg būtų nebijojęs audringų marių, jo nepažinojusiems žmonėms pasakyti sunku", – kalbėjo N.Puteikienė.

Ji prisiminė tvirtą R.Adomavičiaus pasakymą, kad istoriniuose laivuose tokių liemenių niekas nevilkėdavo.

Kurėne buvo daugiau gelbėjimo liemenių, šia valtimi plaukdavo muziejaus darbuotojai, tad apsaugos priemonės laivelyje buvo laikomos visą laiką.

Kodėl kilus vėjui kurėno statytojas ir gerai Kuršių marių ypatumus išmanantis vyras nesuskubo apsivilkti liemenės, neaišku.

"Pirmadienį prasilenkiau su Romu koridoriuje, linksmai jį pakalbinau sakydama, kad prasideda Bonifacijaus atostogos. Jis man atsakė: "Prisicirkinsime." Tai yra visiškas sutapimas, bet kai kažkas atsitinka, prisimename panašius dalykus ir manome, kad tai buvo pranašiški žodžiai", – kalbėjo N.Puteikienė.

Vyrų išvyka muziejaus laivu oficialiai vadinosi komandiruote.

Keisti ir skaudūs sutapimai

Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojus persekioja negeri sutapimai.

Prieš dešimtmetį, kai muziejus šventė 30-ąją gyvavimo sukaktį, mirė muziejaus direktorės Olgos Žalienės sūnus. Tada šventę aptemdė visų darbuotojų kartu su vadove išgyventas netekties skausmas.

Šiomis dienomis muziejaus darbuotojai ruošėsi jubiliejinei Jūros šventei, istorinių laivų paradą tradiciškai turėjo pradėti ir senųjų laivų flotilei vadovauti būtent R.Adomavičius.

Liepos 23 d. Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje buvo numatytas R.Adomavičiaus ir jo sūnaus parengtos knygos "Prie Lietuvos laivyno ištakų. Žmonės ir laivai" pristatymas.

Liepos 28 d. ruoštasi atidaryti parodą prieš metus mirusio pirmojo ir ilgamečio muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio atminimui.

Po dienos vyks negrįžusių jūrininkų pagerbimo ceremonija prie skulptūros "Albatrosas".

Visi šie renginiai po antradienio tragedijos įgaus visai kitas, nei buvo sumanyta, spalvas.

R.Adomavičius turėjo daug planų, paliko nebaigtų darbų, todėl negalima sakyti, kad tai buvo tikro jūrininko mirtis. Vargu ar verta šiame įvykyje ieškoti simbolių ir mistikos.

"Romą vadinome jūrų vilku, tai – tikrų tikriausias profesionalas. Drauge su ekspedicija jis plaukė tris kartus ir šios ekspedicijos pabaigoje jo vadovaujamas laivas turėjo susitikti su mumis Raudondvaryje. Dėl ištikusios nelaimės teko atšaukti keletą planuotų susitikimų su žmonėmis. Nuotaikos ekspedicijoje – labai liūdnos", – kalbėjo projekto "Nacionalinė ekspedicija" vadovas profesorius Alfredas Bumblauskas.

Duoda tik 15 sekundžių

"Patys kuriame ekspozicijas apie nelaimes jūrose, laivų katastrofas ir jūreivių gelbėjimą. Vienoje jų kabo liemenės. Prašome lankytojus per 15 sekundžių apsivilkti tokią liemenę, nes, priešingu atveju, žmogus nuskęs. Romas buvo žmogus, kuris nebijojo plaukti, jo negąsdino marios. Visa tai jam buvo labai gerai pažįstama ir sava, ko gero, jis neįvertino galimos grėsmės", – neslėpė muziejaus atstovė spaudai.

R.Adomavičius kilęs iš Josvainių, Kėdainių rajono. Nepaisant to, jis visa savo esybe priminė jūros žmogų: aukštas, barzdotas, vėjo ir saulės išblukintais plaukais. Net jo natūra, pasak artimai pažinojusių žmonių, stipri, santūri, ištverminga, tai buvo turtingos prigimties asmenybė.

Kapitonas, istorikas, rašytojas, kūrėjas, vertęs J.Zembrickio Klaipėdos istoriją.

Prieš kelerius metus klaipėdiečiai gavo progą paskaityti jo išverstus Bruno le Coutre atsiminimus "Mano miestas Klaipėda, 1900–1939 metai".

Šioje knygoje publikuoti net eiliuoti tekstai, kuriuos meistriškai išvertė R.Adomavičius.

Muziejaus darbuotojus ši netektis sukrėtė, čia dirba ne tik jo žmona ir sūnus. Bendradarbiai tikino, kad jaučiasi taip pat esantys šeimos nariai, kadangi Romaldas ir Audronė muziejuje darbavosi didžiąją savo gyvenimo dalį ir patys yra tapę jo dalimi.

Kurėnas buvo pastatytas 2000-aisiais. R.Adomavičius iščiupinėjo kiekvieną jo detalę, pažinojo kiekvieną lentą, su šia valtimi reprezentavo ne tik muziejų, Klaipėdą, bet ir Lietuvą.

Tai buvo žmogus, kuris išties daug nusipelnė Lietuvos jūrinei kultūrai.